Į mokyklą 6 ar 7 metų?

Antrokas jau turėtų beveik be klaidų lietuviškai rašyti, tad pradėti jaukintis užsienio kalbą šiuo metu - pats tas. Nuo penktos klasės per vėlu, jei tikslas - puikiai mokėti kalbą (kalbu apie daugumą). Tiesa, mano subjektyvia nuomone, mokytis užsienio kalbas reikia pradėti ne nuo anglų - tuomet viskas kaip iš pypkės. Mano sūnus nuo antros klasės pradėjo mokytis prancūzų kalbą, kurios rašyba daugeliui atrodo kaip neįveikiamos šarados. Būdas, kurį kol kas praktikuojame jas iššifruoti, - tiesiog atmintinas mokymasis, mokaisi naują žodį - iškart išmoksti ne tik jo tarimą, bet ir kaip jis rašomas. Kai vaikas žodžius - tarimą ir rašybą - pakartoja dvidešimt-penkiasdešimt kartų, nejaugi vis tiek nieko nelieka galvoje?

Mano dukra gimusi vasario pradžioje, tai nuo trijų metų pradėjau svarstyti, kada reikės į mokyklą leisti. Klausinėjau mamų ir specialistų, sudėjau visus pliusus ir minusus ir į mokyklą nuvedžiau 7,7metų, ir nesigailiu. Mergaitė imli, 1,5metų pradėjo kalbėti be jokių iškraipymų, nuo 5metų skaitė, į mokyklą nuėjo mokėdama rašyti. Ikimokyklinio ugdymo pedagogai nematė kliūčių jai eiti į mokyklą nuo 6m. Bet, kadangi ,darželį ji lankė su vaikais, kurie buvo pusmečiu ir daugiau vyresni, mačiau skirtumą bendravime, nes tokiems ir pusmetis yra daug. Todėl ,pagalvojau ,kad tegu mokykloje būna pati vyriausia ir protingiausia( bent jai iš pradžių), nes kaip sakė mano pažįstama pradinukų mokytoja ,vyresniems, net ir mažiau gabiems ,yra lengviau, o mažesniems, net ir gabiems sunku, nes jie greičiau pavargsta. O juk pradžioj svarbiausia, kaip vaikas jausis mokykloj, ar nepraras pasitikėjimo savo jėgom, ar jam mokykla nebus kančia nuo pat pradžių. O kai tetulytės pradeda sakyti ,kad per vėlai leidom, užduodu klausimą -kur pavėluos? Ar įsilieti į darbo rinką? Ten tai suspės, o ne tie laikai kai reikėjo 20metų ištekėti, iki 23-jų pasigimdyti vaikus ir suspėti į eilę butui atsistoti, kad iki pensijos eilė ateitų. Kaip tik, manau, baigusi bus brandesnė, žinos ko nori, o jei reiks į užsienį išleisti, bus tik ramiau.
Taigi mums šie metai prabėgo lengvai, nemačiau jokių knygų, tik pasiekimų knygelę, porą kartų per metus, ten viskas tik puiku. Nebuvo jokių sėdėjimų prie pamokų. Mokytoja patenkinta, mes irgi.

del "per velai" sakymo, tai juk ne del pavelavimo kazkur, o butent del nuobuodziavimo, jei per lengva, del nepajautimo, kad mokantis reiktu bent kazkiek galva pasukti, pastangu ideti, nes mokymosi igudziai jeigu nesiformuoja- tas nera gerai, ir, butent, 1-2-3-4-5-6 metus galima "plaukti" is bendru gebejimu, paskui jau tenka pradeti mokytis, o tai labai sunku psichologiskai nes kokioj 6-7 klaseje tie maziau imlus vaikai savo darbu pasiekia toki lygi kaip kiek gabesni ir tuomet tenka atsitoketi, kad esi toks kaip visi, o toks dalykas paauglysteje gali labai skaudziai smogti.

cia tik is vienos puses parasiau zinoma, jei rasote, kad bendravimas akivaizdziai skyresi nuo tik pusmeciu vyresniu vaiku, tai jus zinojot, kaip geriausia, kuria sriti iskelti kaip prioritetine. Bet kokiu atveju, jum labai nemazai mamu turetu pavyteti, jogl vaikas metu pradzioje gimes

Dabartinės pradinukų mokymo programos, vadovėliai, vertinimo sistema pritaikyti labai skirtingų gebėjimų vaikams: pirmoje klasėje vistiek turės ką veikti ir skaitantis, ir skaičiuojantis vaikas (jam yra atskiri vadovėliai ar puslapiai, papildomi pratybų sąsiuviniai ir t.t).

O čia manau labai priklauso nuo mokytojos.

Mano nuomon4 visi6kai analogi6ka. Nebent vaikas labai pats veržtųsi.

Jei vaikas nori mokytis, yra ramus, gali išsėdėti visą pamoką ramiai, taip žinoma, kad galima ir 6 metukų Bet manau, jog geriau septynių

to nepakanka. Vaikas dar turi ir mokėti savo daiktus susidėti, ir juo prižiūrėti, tvarkingai apsirengit, užsirišta batus, pažinti laikrodį ir t.t.

Na, bet koks skirtumas, kaip mes planuojame? Švietimo įstatyme parašyta, kad į pirmą klasę eina vaikai, kuriems tais kalendoriniais metais sueina 7 metai. Ir nesvarbu, vaikas gimęs pvz. 2007 m. sausio 1 ar 2007 m. gruodžio 31...
Mano asmenine nuomone, tėvai mato, kada jų vaikui geriau eiti į mokyklą - 6,5 ar 7,5...

Papildyta:

Manau, kad ir aš norėčiau vaiką į mokyklą leisti pilnų 7 metų, tik įdomu, kiek tai praktiškai įmanoma...

cia pagrindinis temos klausimas butu "Ar kaip priklauso, ar metais anksciau?"

Šešiamečiai tikrai per maži. Vaikui bereikalingas stresas. Niekur nenuskubės metais anksčiau pradėjęs.

Būtent ,veikti visiems yra ką, konkursai vienas po kito, tik mokykis. O jei vaikas tinginys, tai nedirbs nuo pirmos klasės, o jei bus pajutęs sėkmės skonį, tai ir toliau tos sėkmės sieks. Juk svarbiausia motyvacija. Vargu, ar visi 6-mečiai supranta ,kam jiems reikia mokytis. Jie mokosi ,kad įtiktų tėvams, mokytojai, gal dėl to kad juos verčia mokytis. Mums motyvacija buvo 5-ketas. O dabartinėje pradinės mokyklos sistemoje, kurioje neegziztuoja pažymiai, net tėvai dažnai nesupranta, kad jų vaikui nesiseka. Mokytoja guodėsi, kad vis rašo pasiekimo knygelėje ,kad vaikas siekia,ir vis siekia ir vis siekia(kad nemoka, nepasiekia ,rašyti negali), o tėvai nesigilina, galvoja ,kad čia viskas gerai, vaikas mokosi, siekia, tai taip ir turi būti, o kad su vaiku padirbėti reikia- nesusipranta.
Dar girdėjau ,kad ,kai metus mama šalia ,po 4-rias valandas pasėdi, tai vaikas pats pamokų ruošti taip ir neišmoksta.
Mano draugė su savo pirmoke metus sėdėjo, sunkiai jai sekėsi mokytis, nes negalėdavo ilgam susikaupti. Dabar jai dvylika, pasitikėjimo savo jėgom 0, vos gauna užduotį, jau dejuoja ,kad ji nieko nemoka, nieko nesugeba, net nepuola galvoti. Kai mama paaiškina, tai kaip ir sugeba ir galėtų, bet su tuo "aš kvaila " tėvai nežino ką daryti. Jos šeimoje niekas niekada nežemino, tokių frazių nemėtė,ji pati tokią nuomonę apie save susidarė.
Maniškė tai prie tinginio,labai netvarkinga, atrodo kad jokios tvarkos, jokio pareigingumo nėr, viskas paskutinę minutę, viską pamiršta, bet mokytojos paklausius tai ir iniciatyva ir motyvacija yra ir viską padaro kas priklauso. Atvejis toks kad, arba vaikščioti iš paskos ir vis baksnoti, arba paleisti savarankiškai kapanotis, nes jau pavargau atmintines ir instrukcijas rašynėti, jokiokios naudos, pamirš paskaityti. Žodiu leidžiu į sportą, kur niekas labai nesicackina, ten reikia rezultatų. Taip kad sunkus kasdienis darbas, nesėkmės ir sėkmės skonis maniškei yra gerai pažįstamas. Ten ir energiją išliejam ir drausmės, susikaupimo pramokom.
O dėl bendravimo, tai turiu galvoj, kad jaunesnis vaikas yra labiau pažeidžiamas, jis dar nemoka atsilaikyti visokiom vyresnių manipuliacijom ir tiki visokiais melais. Maniškė labai nuoširdi, gerietiška, kas šiais laikais nedažna. Darželyje tai auklėtoja žiūrėdavo, kad vyresni ant galvos neliptų, o mokykloje niekam tokie dalykai nerūpi. O ten yra ne tik pirmokų, bet ir trečiokų, visokių išpopintų princesyčių ir dėl įvairių priežasčių vaikų su ''ypatingu'' statusu. Visokių dalykų prisiklausiau ir prisižiūrėjau, teko mokinti melą ir intrigas perprasti ir nenusileisti kitų reikalavimams. Kaliau pusę metų: prieš ką nors darydama, pagalvok ar tu tikrai nori, ar tai tau tinka, ar tai kažkieno užgaida. Dabar džiaugiuosi, nes dukra išmoko laikytis savo nuomonės ir nebepasiduoda tiems:- tu su tuo draugauk, o su tuo nedraugauk. Ko pasekoje turi daug draugių, nes moka tvirtai pasakyti :-aš to nedarysiu, aš draugauju su visais. O kitos mergaitės ,kai susipainioja, kas su kuo draugauja, šliejasi prie jos,nes žino,kad jas sutaikys ir į jokią stovyklą neperbėgs.