Papasakosiu ir aš savo šviežią patirtį.
Pirmadienį, taigi, prieš 5 dienas, apie pietus staiga ėmiau jausti, kad liežuvis - tarytum nudegintas, toks dilgčiojantis. Pasvarsčiau, kažin, nuo ko, lyg ir nieko karšto negėriau - bet taip ir nesureikšminau šio fakto.
Vakarop supratau, jog jau visa dešinė pusė lūpų - kaip aptirpę, tarsi po užšaldymo, kur pas stomatologus daro. Vis dar nesureikšminu šio fakto, tikiuosi, kad praeis. Tačiau vos išėjau vakare į lauką, į veidą papūtė vėjukas - supratau, kad su visa dešine veido puse kažkas darosi (beje, pūtė tai ne skersvėjis, o šiaip toks vėsaus oro gūsis buvo, kaip kasdien).
Persigandau, bet vis dar tikiuosi, kad praeis.
Atsibundu
antradienį - šakės, dešinė veido pusė kažkokia aptirpus, jokio pagerėjimo, tik tas nejudrumas užsifiksavo per naktį dar labiau. Man šokas, puolu skambintis gydytojai, ekstra tvarka sulakstau pas ją, patikrina refleksus - ar iš tos baimės, ar rimtai dėl sutrikimo, dešinės pusės atsakas į dirgiklius nevienodas, dešine ranka į nosies galiuką užsimerkus tik iš trečio karto pataikau, kai su kaire viskas sklandžiai. Ekstra siuntimas pas neurologą, lekiu paknopstom pati sau mikroinfarktą diagnozavusis.
Neurologė tą pačią dieną dėl mikroinfarkto nuramina, sako, tikrai ne tai, pas ją dešinės pusės refleksai jau lyg normalūs, bet pusė veido - sėkmingai paralyžiuota, tiesiai net liežuvio iškišt negaliu, kreivinasi visas kažkaip. Skiria rytojui kompiuterinę tomogramą, o man - gerti aciklovirą.
Trečiadienis. Iš pat ryto lekiu darytis tomogramos drebėdama, gal kokį auglį suras, ar ką. Paguldo mane į aparatą, liepia užsimerkti. Baisu, neramu, bet... velnias, kas čia yra? Ar iš tos baimės, ar nuo rentgeno spindulių, staiga suprantu, kad kairė akis kažkaip trūkčioja, užsimerkt nenori. Kas čia dabar? Paralyžiuota tai juk dešinė pusė? Na, nurašau visus pojūčius jauduliui ir baimei. Grįždama po tyrimo dar su keliom kaimynėm paplepu - jaučiu, kad kalbant veidas visai kreipiasi, atvimpa kažkaip, nesuprantu, kas darosi, bet faktas kad ir vėl kažkoks procesas vyksta. Po kelių valandų - štai jums rezultatas: dešinė pusė visiškai atsistato, paralyžius persimetęs į kairę. Tik jei dešinėje pusėje iki tol galėjau akį mirktelt, tai dabar kairėje lieka nemenkas tarpas, akis neužsimerkia.
Vakare lekiu pas neurologę tomogramos atsakymo, parodau savo migravusį paralyžių - ta visai nustebus rankom skėsčioja. Sakė, jei tai būtų perpūtimas - nepasikeistų paralyžiaus pusė. Bet dabar? Laimo liga? tik kad man jokia erkė nebuvo įkandusi, jokios raudonos dėmės nebuvę. Encefalitas? Temperatūra man paskutinį kartą pakilusi buvo gal prieš 3 metus

Gaunu skubų siuntimą į klinikas.
Ketvirtadienis. Nueinu į klinikas. ten neurologė irgi skėsčioja rankomis. Laimo liga? Jokių kitų požymių nėra. Kažkodėl kraujo tyrimo neskiria, sako, vis tiek prednizolonu gydyt pradedam, skiria kursą ir otoneurologo konsultaciją kitam pirmadieniui, nes liežuvis vis dar visą laiką kaip nudegintas - tikrins, ar skonio pojūčiai nepasikeitę. Paaiškina, kad po prednizolono turėčiau atidžiai save stebėti, vos užfiksuosiu milimetrą pagerėjimo ir veido aktyvumo - mažinti dozę. Prie to pačio gerti aciklovirą, dar smūgines vitamino B dozes (neurorubiną), na, o jau nuo savęs dar ir savo panacėją - Citroseptą maukiu.
Tą pačią dieną išgeriu 12 prednizolono tablečių - jau po valandos pastebiu, kad lūpų kamputį kilstelt galiu. Limės pilnos kelnės, bet dar bijau mažint dozę, tad pasižadu stebėt viską atidžiau, o rytoj - vis dar 12 tablečių.
Prisitaikydama prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų skubiai nusineriu pirato raištį ant akies - valio! galiu ramiai dirbt nuolat nelaikydama jos uždengusi su nosine
Penktadienis. Vėl išgeriu 12 tablečių - ir vėl po kelių valandų pastebiu menkutį pagerėjimą. Na, o prisiskaičiusi apie šalutinį prednizolono poveikį tylutėliai laukiu depresijos. Bet vietoj jos kažkoks isteriškas juokas apima iš pačios savęs, kad esu tarsi kažkoks pop hibridas: vaistų geriu tokiais kiekiais, kaip Maiklas Džeksonas, ant akies - raištis, kaip Gabriel, kai einu į lauką - tik su tamisiai akiniais, kaip Steve Wonder, o snukelis vis tiek kažkoks neaiškiai pakraipytas, kaip Davido Bowie
Šeštadienis. Manęs atvažiuoja aplankyti tėvai. Kad nepašiurpinčiau jų, išgeriu jau tik 11 tablečių prednizolono ir iš paskutiniųjų prieš veidrodį išdarinėju visokias grimasas - na, dar, dar bent truputėlis pagerėjimo. Valio! Užfiksavau, kad antakis vos vos juda. Tiesa, vokas vis dar iki galo neužsimerkia, bet kažkaip akyje diskomforto mažiau, jau net ir raiščio nereikia. Tik apniukusią rudens dieną, kai vairuoju su visiškai tamsiais akiniais, pati sau ir vėl atrodau juokingai. Ir į parduotuvę su jais einu - kitaip gi kas antra Maximos kasininkė pagalvos, kad su ja flirtuoju vis merkdama vieną akį, mol, gal ir madingą mažumų orientaciją būsiu perėmus
Žodžiu, tokia graudžiai juokinga kol kas ta mano istorija, stengiuosi likt optimiste ir tikėtis, kad viskas susitvarkys.
Tik keista, kad man niekas jokių tyrimų nedarė. Nes visiškai neaišku priežastis: ar Laimo liga (kokiu nors kitokiu būdu, be erkės perduota), ar virusas koks, ar alergija, ar dar koks velnias? Kiek suprantu, kraujas tą turėtų parodyti.
Beje, tokias komplikacijas, kiek skaičiau, dažnai juostinė pūslelinė duoda. Bet, sutapimas, vos prieš savaitę, nežinodama, ar skiepytis nuo vėjaraupių, ar ne, pasidariau kraujo serologinį tyrimą. Šią savaitę ir atsakymas atėjo - nesirgus vėjaraupiais, herpes viruso pas mane kol kas nėra, taigi šitą diagnozę galima drąsiai atmest...
Jaučiu, netrukus teks pačiai savo iniciatyva kokius išsamesnius organizmo tyrimus darytis...