Robertina, gerai atspėjai, KMUK man visų pirma ir įtarė Laimo ligą

Tik nustebino tas momentas, kad man paklausus, ar dabar tyrimus darytis kraujo, gydytoja papurtė galvą ir pasakė: skiriu prednizoloną. Jei tai Laimo liga - paralyžius sunkiai pasiduos. 4 dienas nepajutus pagerėjimo bus galima darytis kraujo tyrimus. Bet jei pastebėsiu pagerėjimą - vadinasi, tai ne Laimo liga.
Pagerėjimą, kaip jau rašiau, pastebėjau jau po pirmų tablečių, pačią pirmą dieną. Tai kai kitą kartą pas gydytoją nuėjau, ta patikino: vaistai suveikė labai greitai, vadinasi, tai - garantuotai ne Laimo liga.
Aišku, man keistas toks gydymas: pirmiausia skiria vaistų, ir jei jie neveiks - tad tirs kraują. Logiškai norėtųsi manyt, kad pirmiausia reiktų kraują tirt, o ne vaistais žmogų farširuot kaip bandomąjį triušį.
Bet tą dieną, kai skyrė vaistus, tikrai pasimetus, sunerimus buvau, norėjosi ir šiaudo griebtis, kad tik kaip nors viskas tvarkytųsi. Taigi daug nesiaiškinau ir sutikau. Laimė, neapsirikau.
O kadangi gydytojai Laimo ligą įtarė iš karto - tai klausinėjo ir apie jos, ir apie Encefalito požymius - man jų nebuvo.
Deja, kaip tik prieš gerą mėnesį nuo mano to paralyžiaus ant savo vaiko nugarytės buvau radusi būtent erkę nimfą. Vos pastebimą juodą taškelį, kurio nepavyko nuvalyti ranka. Tik visai prisikišus ir įsižiūrėjus pastebėjau, kad tas aguonos grūdelis į voriuką panašus. Taigi žinau, ir kaip nimfa atrodo, ir tuo metu kelias savaites tiesiogine prasme kybojau internete studijuodama Laimo ligos ir encefalito simptomus, kad tik ko nepražiopsočiau, jei vaikui bus. Taigi po to paralyžiaus dar ir pati atmintyje visus savo pojūčius perkračiau - tikrai ničnieko, jokio įtartinesnio simptomo nėra buvę... Nors gal dėl atsargos tuos tyrimus reiks pasidaryt. Tik Endemiko tai bijau - geriau infekcinių ligų klinikoj.
Bet šiaip tai pati kuo toliau, tuo labiau esu linkusi viską priskirti nervams. Taip jau sutapo, kad dėl tos sūnaus erkės tiesiogine prasme ėjau iš proto, mėnesį save graužiau, kad vaiko neapsaugojau ir dabar galbūt encefalitas gresia

Paskui vaikas pradėjo eiti į darželį, ten - sunki adaptacija, man - dar proga pasigraužt, kaip viskas blogai.
O paskui ėmė ir suparalyžiavo.
Gydytojai tikino, kad nervai galėjo tik imunitetą susilpninti, kad greičiausiai tas paralyžius virusinės kilmės.
Bet man vis dėlto nelabai aišku su tuo virusu: būtų bent jau bėrimas ar koks paslogavimas priedo. O man - nieko, jokio, nė menkiausio kito požymio... O ir paralyžius savo puses pakeitė po to, kai atsigulusi tomografijai kelias minutes tirtėjau iš baimės, kad kokį auglį ras - dabar mąstau, kad tai irgi vienas iš įrodymų, jog tą paralyžių valdė mano nervinimasis...