Po angelo sparnu

Labai labai ACIU.. Tik, kad va pati tai jo negaliu pasveikinti.. Jau tris savaites nemaciau ir dar beveik tris savaiteles nematysiu.. Cia is tos kvailos serijos, kai pasiduodi spaudimui is visu pusiu.. Visi taip ikalbinejo, kad isleisciau i LT atostogauti, o as tiek niekada ilgai neissiskyrus su savo vaiku niekada gyvenime, nelabai suvokiau kaip cia viskas bus.. Dabar kas vakara einu gulti ir ryte keliuosi tik su mintimi kaip gi tas mano penkiametis mazylis gyvena.. Ir taip grauziu save, kad toki maziuka isleidau taip ilgai viena.. Mama tai guodzia, kad meiles jam uztenka, nes pusseseres, tetos ir mociutes, seneliai visi ji myluoja, lepina.. Ir tevelis salia jo.. Nu bet man vis tiek sirdi spaudzia, kam as taip ji isleidau.. na bet is klaidu mokomes..

sveikos. oj plepses , jau net nebespeju skaityt, paskaiciau pora paskutiniu lapu tik... gal veliau


taip. taip ir tarodo manau, kad viskas praeina ir uzsimirsta. as jau su niekuo nebekalbu, kazrtais jei pati kazka pasakau draugem, tai pajauciu, kad jos nebesupranta. lyg, negi tu to nepamisrai, juk tai jau buvo senai, turi dukryte....todel su niekuo apie tai kas ivyko nebekalbu.


nu va, vyrukas jau didelis, su gimtadieniu ir as sakau.
baik, manau tu labiau liudi ir pergyveni, nei vaikas. jam ten tikriausiai smagu, daug zmoniu aplink ir tetis yra. o pasiilges taves atvaziuos. pamenu mane tevai su sese palikdavo pas mociute vos ne visai vasarai. iki siol manau, kad tai buvo pats geriausias laikas. mes tiek dukdavom, prisigalvodavom visokiu smagybiu. ir ziauriai laukdavom tevu atvaziuojant.
Papildyta:
gabrieliuk, matau tave . kada tu isvaziuoji i LT? ar tu jau ten gal?
Papildyta:

vakar buvom gervuogiu, tai valge, va kaip atrode mergina, visa issimozojo, merkiau, kai grizom.

Sveikos

Kristule, didžiausi sveikinimai, tau ir mažiukei

Aš atostogauju, tai namie beveik nebūnam, ir dabar tik ką grįžom iš kaimo, o ryt išlekianm prie ežerų

Na pricitavau pricitavau...bet poto nusprendžiau nebecituot, kad nepriimtumėt kuri asmeniškai ....

jau jūs čia prikalbėjot, bet galit atsakyt į klausimą- o ko jūs norite iš aplinkinių , viso to košmaro neišgyvenusių? Jei klausia kaip laikotės- tai negerai, juk kaip galima laikytis išgyvenus TAI-juk tai turi būti savaime suprantama kad laikomės nekaip (švelniai pasakius ir nesigilinus), jei sako mes stiprios- tai negerai, mes nesijutom niekada stiprios-tai priimam vos ne kaip įžeidimą ir žmogaus nesuvokimą ką sakyt....jei nieko neklausia ta tema - kaip galime bendrauti su tokiais žmonėmis, kurie to neišgyvenę ir net nesupranta tos savijautos, net neklausia kaip mes gyvenam, o juk mums taip skauda- o mūsų net nepaklausia....mergaitės, nepykit, bet ko mes norim ir tikimės iš aplinkinių???? be jokių pykčių padiskutuokim. Tas skausmas yra mumyse, tai nenorėkim kad tuo mūsų skausmu gyventų visas pasaulis. Jei tai tik mūsų pačių skausmo nukreipimas į pyktį aplinkiniams- tai gal ir gerai MUMS, bet nereikalaukim to iš kitų ....(aš tai esu išgyvenusi kai skausmą dalini pusiau su pykčiu tikrai yra lengviau). Nors aplamai nėra namų kurių nebūtų palietusi mirtis, persileidimai ir t.t. Beto laidosim tėvus- aš nežinau to jausmo bet įsivaizduoju kad tai irgi siaubingas skausmas. Bet juk negalima priversti aplink esančių žmonių vien gedėti MŪSŲ skausmu, o tikiu kad to ir jūs pačios nenorit.Taigi gal nebepykim ant aplinkinių kad jie ne taip reaguoja...o kaip jiems ir bereaguot???? pamenu nesenai bendradarbės mama mirė, sutikau ir suprantu kad reikia pareiškt užuojautą....bet nepykit- tai tokia tuštybė tie užuojautos žodžiai...ir nėra nei tų žodžių nei tų veiksmų TEISINGŲ tokioje situacijoje.... nors aišku jei MUMS tai padeda, tai išsiliekim čia temoj...bet nereikalaukim labai daug iš aplinkinių...

nepykit jei ką įžeidžiau, bet pasakydamos ko nenorit- būt stiprioms, klausimų kaip gyvenat, nepasidomėjimo kaip gyvenat ir t.t. pasakykit o ko norit iš kitų. Aš nieko nebenoriu, nes niekas nepakeis mano gyvenimo ir niekas nepasikeis. . Verkt ir pykt gyvenimas pertrumpas, todėl apie angeliuką tepakalbu šioje temoje, daugiau real gyvenime tos temus pas mus nėra.... Aišku reikia tą momentą išgyventi kažkaip...ir toliau kabintis, labai daug nereikalaujant iš kitų žmonių....

nepykit jei ką įžeidžiau.

* norėdavos, kad neužduotų tų kvailų klausimų. Gal tu jauteisi normaliai po To, nežinau, bet aš jaučiausi blogai ir tai matėsi. Ir natūralu. Ir kokio jie atsakymo tikėdavos, tai nesuvokiama.

** situacijos, kada jie sakydavo tuos žodžius, kad esam stiprios, vos ne komiškos. Stipri todėl, kad išėjau su vyresnėle pasivaikščiot. Stipri, nes iš kirpyklos pargrįžau. Stipri, nes net nesulaukusi, kada baigsis biuletenis, grįžau į darbą. "Jetus, kokia tu stipri. Aš tai išprotėčiau" - kaip gali pasijaust po tokios "paguodos"?? Antžmogiu kažkokiu, kuris geba šypsotis, vaikščiot, apsipirkt...

*** Aš manau - didesnis gedulas yra palaidoti savo vaiką, nei tėvą ar motiną. Ir niekas man neįrodys, kad galima kažko gedėti labiau nei savo vaiko....
Kas nepatyrė, tas nesupras........

**** prieini ir apkabini... nei žodžių nereikia....

***** Vaivutę prisimenam kiekvieną dieną... nebuvo tokios dienos, kad apie Ją nekalbėtume..

****** biškelį....



NLedi - gerų atostogų .

Žydros pupa - . Aš panašios išvaizdos saviškę po vyšnia buvau radus .

o jei niekas nieko neklausia, aplamai tos temos neliečia- tada jaučiamės kad abejingi mūsų skausmui? aš be ironijos, tik žinau kad kartais norim ko....norim kad skausmo nebūtų ir kaltinam visą pasauly dėl to....

užuojautos pareiškimas man aplamai yra kvailas gestas ir labai gerai jaučiausi (arba tiksliau nesijaučiau blogai) kai man pvz grįžus į darbą nepuolė visos pareikšt jos....(na nekalbu apie artimiausius su kuo artimai bendravau kolegas). Bet pas mus taip priimta ir reikia kažką sakyt, o kai reikia sakyt tai ir gaunasi kvaili žodžiai....

o dėl silpnumo- taip yra stiprių ir silpnų žmonių. Pvz aš save priskiriu stipriems ir plinkiniai mane tokią matė tada. Dabar turiu giminaitę kuri po persileidimo jau metai negali atsigaut ir kuo toliau tuo gilesnėn duobėn krenta, vaistus geria tokio stiprumo kokių man neprireikė...nebendraujam artimai (ji neprisileidžia) tai ir nekišu savo nuomonių.... o beto manau tie žodžiai yra tokie pasakomi kad "stipri" vien iš nežinojimo ką sakyt....žmonės pasimeta paprasčiausiai...


dėl tėvų netekimo skausmo, nežinau kas sunkiau. man jaučiu bus abu variantai vienodai sunkūs.....AŠ nemanau kad juos laidoti yra lengviau
o ką jūs kalbat apie Vaivutę? kokia ji būtų, kokia augtų, ką mokėtų ir t.t.? tai gerai jei jums to reikia, aš tikriausiai ir pati išprotėčiau ir kitus šeimos narius iš proto išvesčiau tokiomis kalbomis.....nepyk, čia kiekvienam savo, visos skirtingos esam, skirtingai gedim ir skirtingai džiaugiamės....

nei vieno sakinio ir žodelio netaikau nei vienai asmeniškai tai manau nėra priežasties ir įsižeist...

nes faktiškai ir aš visus tuos jausmus esu išgyvenusi-kodėl taip sako, kodėl nesako ir t.t. ir tik po kuriolaiko atėjo toks supratimas...

eik tu sau kokia Eliza didele ir grazi mergyte

Aš kitąkart bijau pagalvot, jog gali būt diena, kada mes Jos neprisiminsim.... nemanau, kad taip bus.

Aplinkiniams savo skausmo ir ilgesio neprimetam. Mes paprasčiausiai su juo susigyvenom. Dabar žinau, kad jei vieną dieną jo nebejausčiau, nebežinočiau kaip reiktų gyventi toliau. Supratau, kad tas skausmas yra tai, kas liko po mano dukrelės, vadinasi tai meilė, tai mano turtas. Ir jei to skausmo nebejausčiau, reikštų, kad aš pamiršau savo vaiką... Todėl aš tą skausmą prisijaukinau ir labai branginu, todėl jis manęs nebesprogdina iš vidaus, nebedrasko....
.... Savo problemą žinome mes visos, kurios praradome vaikelius, taigi, stengiamės padėti viena kitai. Ypač taip bendraudamos. Manau, kad nėra nė vienos mamos, kuri nekalbėtų su savo mirusiu Vaikeliu arba tos, kuri įsivaizduotų kaip jinai Jį augina... Tokių nėra ...

Turbut, kad as labiau pergyvenu.. Jam ten stengiasi sugalvoti tiek pramogu.. Jam daug smagiau ten nei su manim miesto dulkese kankintis.. Dabar prie juros dviem savaitem.. O pries jura kasdien prie ezero vezdavo.. Ir mano mama turbut penkiskart uz mane vakarais papbuciuoja.. Bet man jo taaaiiip truksta.. Manes mama niekad nepalikinedavo ilgam pas mociute, nors man ten ir patikdavo.. Tik viena karta paliko keliom savaitem, kai buvau 5 metu.. Tai pamenu, kad variau mociute is proto su kasdieniniais klausimais "kur mano mamyte".. O kai pmaciau mama, tai cypiau is laimes kaip niekad.. Ir uz sijono uzsikabinus vaiksciojau, kad tik ji kur nedingtu.. Paskui, kai paaugau kazkaip galedavau jau ir ilgiau pasilikti pas mociute.. Bet ta mamos ilgesi turbut visam gyvenimui prisiminsiu.. Todel gal ir jaudinuos, kad sunus taip paciai jaucias..

O mergaiciuke kokia fainuole!! Ir kokia didele atrodo, daug vyresne nei liniuotej rodomi metukai.. Ir dar kaippavydziu, kad ji nebijo valgyti uogu.. Man dar ir dabar problema ikalbeti saviski, kad nors paragautu kokia uogele..

Del uzuojautos.. As nesmerkiu jokiu zmoniu.. Tiesiog kartais jie pasako tokius kvailus zodzius, nes nebezino ka pasakyti.. Jie galvoja, kad geriau kazka pasakyti, nei nieko.. O mes taip skirtingai reaguojam i uzuojauta.. Vieni jos norim, kiti -ne.. As meldziausi, kad tik nieks neskambintu, kad tik nieks neitu uzjausti manes.. Norejau paslepti galva i smeli kaip strutis ir nekalbeti.. Ir dabar nepykstu ant zmoniu, jei jie ka ne taip pasako.. Juk ne is blogos valios visa tai..
Man daug baisiau yra tai, kad musu ligonines, kuriose yra tiek netekciu, absoliuciai nepasirengusios suteikti pagalba netekti patyrusiems.. Vakar skaiciau internete kaip uzsienio mamytes atsisveikina su savo kudikeliais.. Kad seseles, net neprasytos, nufotografuoja vaikelius, ispaudzia kojyciu atspaudus i moli ir panasiai, leidzia mamai negyva kudiki tureti kad ir per visa nakti, kad ji apsiprastu su mintimi apie tai, kad jau viskas, kad vaikelis isejo.. Kad padeda itikinti artimuosius leisti mamai atsisveikinti su savo vaikeliu..
Man viso to labai truksta Lietuvoje.. Savo mergytes maciau tik kelias minutes, jokiu foto, jokiu atspaudu neturiu.. Kai jas isnese, jos dar buvo siltos ir visos rusvos.. As nesuvokiau, kad jos mirusios.. Jei butu leide man ilgiau pabuti su jomis, tai ir netekti lengviau butu pakelti.. O dabar tiesiog jauciu tarsi butu buve atimti gyvi vaikai..

Labutes
Gryzau is anytos,geras oras daug saulutes ir ivairiu uogu Atsigavom,bet vistiek siandien namo gryzau nusikalus.Niekur nera geriau kaip namuciuose


Sveikinimai tavo suneliui gimtadienio proga!!!!!!!!





Kokia fainuole Eliza ir didele jau kokia
man jos akys,tai du ezerai negaliu atsiziureti


Gero oro ir poilsio

Ačiū rence Malonios tau kelionės ir daug įspūdžių


Ech, kaip sunku be sūnaus būt, bet manau kad jam ten labai smagu atostogaut
Žydra jau kokia didelė tavo mergina
Nledi, gero poilsio


Papildyta:

* Taip niekada neatsitiks, nes to neįmanoma pamiršt........ Aš jau 11 metų kiekvieną dieną ją prisimenu....... kiekvieną dieną apie ją pagalvoju...
** Ir aš tai galvojau po metų, bet dabar galiu ją prisimint be skausmo, galiu pasidžiaugt tais prisiminimais. Dabar galiu džiaugtis kad ją nors trumpai, bet turėjau, daug gražių prisiminimų likę..... Nors kartais ir taip liūdna būna......

....ojėėėėėėėi ....11 metų.... šiurpinantys skaičiai..

Sveika pargrįžus, Divėja. Aš irgi dabar vaikščiojau apie vyšnią, kaip koks katinas apie lašinius. Uogos žemai jau apskabytos, viršuj- nepasiekiu . Varvinau seilę,, varvinau, tada pomidorų prisirinkau ir pavalgiau .