QUOTE(Ziezulele @ 2009 07 23, 20:37)
Man paskutinėmis dienomis irgi ne kokios nuotaikos užplaukusios, vis tas ilgesys, nerimas, susitaikymas, kad pakeist kažką esi bejėgis.
Aš irgi nurašau likimui visa tai, bet kažkodėl nuo to nepalengvėja. VJ, tau rugsėjės patarimas praverstų - linksmais vaizdeliais dabar gėrėtis reikia, o ne po sielos skaudulius klaidžiot. Nors, žinau, to nesukontroliuosi. Bet šiek tiek nukreipti mintis kitom linkmėm juk galim.
O aš kažkaip nenoriu paleist savo angelo. Man keistai atrodo dienos, kai apie jį mažiau galvoju. Bijau jį išstumti iš savo minčių, bijau jį pamiršt. Žinau, kad psichologai tvirtintų, jog reikia su mirusiuoju atsisveikint, suvokt, kad jo nebebus šalia niekada ir stengtis gyvent gyvenimą be minčių apie jį, be jo. Bet šioje vietoje mano nuomonė visai kita. Man norisi žinoti, kad turiu sūnų, man norisi jaustis jo mama, man norisi mylėti jį. Mano širdy tarytum visada dega ugnelė jam. Ir aš nenoriu, kad ji užgestų. Taigi, arba aš esu dar kažkurioje iš gedėjimo stadijų ir nesusitaikiusi su netektimi, arba tiesiog toks mano požiūris ir jis toks liks amžinai.
Pritariu tau, mano 7 laukimo mėnesiai buvo patys gražiausi mano gyvenime. Rodos, taip seniai tai buvo, taip seniai jaučiau bumbtelėjimus pilvukan. Taip seniai mes sveikindavomės rytais, linkėdavom vienas kitam labos nakties, dainuodavom lopšines, skaitydavom pasakas........
Net neįsivaizduoju, ar yra koks skirtumas, ar tai buvo pirmagimis, ar ne. Manau skausmas vistiek vienodas, tik gal turint kitą vaikelį lengviau į gyvenimo vėžias sugrįžti, nes yra vardan ko.
Sveikutės, aš vis paskaitinėju, bet kažkaip nedrįstu vis parašyt... jūs čia tokios susibendravusios, taip gražiai viena kitą palaikot.
Kai netekau savo mažučio, dažniau užsukdavau, laikui bėgant rečiau, paskui ėmiau vengti net žiūrėti į šią forumo dalį.
Ziezulele, mano mintys buvo tokios pat... nežinau tavo istorijos, bet matau, kad laukeisi savo mažulyčio tiek pat laiko, kaip ir aš savojo. Man jau praėjo trys metai, dabar supu ant rankų kitą mažiuką. Man nebuvo lengva pastoti pirmą kartą. Kai norėjau pastoti antrą kartą, mano gydytoja pasakė, jog tą galiu padaryti tik dirbtiniu apvaisinimu. Išėjau iš gydytojos ir pagalvojau, jog matyt nelemta turėt vaikų ir kad mano Hariukas buvo mano pirmas ir paskutinis vaikas. Džiaugiuosi, kad viskas nepasitvirtino ir pastojus natūraliai, turiu jau antrą vaikelį. Kai manęs klausia, kiek turiu vaikų, aš visuomet darau pauzę ir svarstau, ką sakyt... turiu du, vienas kapuose, kitas namuose? Ziezulele, tu nebijok paleisti savo angelėlio. Tu jį paleisi tik iš savo minčių, bet niekada iš savo širdies... net ir dabar praėjus trims metams, rašydama žliumbiu, kaip tuomet kai netekau. Kitas vaikelis nuskaidrina gyvenimą, bet tuo pačiu mastai, koks didelis jau būtų tavo pirmagimis, kaip jie abu draugautų, ką veiktų.
O į gyvenimo vėžes verta grįžti ne tik dėl būsimo vaikelio, bet ir dėl išėjusio. Jis juk sėdi ant debesėlio verkia ir juokiasi drauge su savo mama.
Junkis drasiau,ir tu busi sava 
as seniai taves norejau paklasut tavo mazylis gime/mire uk ,Eliza irgi gime ten o kaip buvo prieziura ir echo ?vien zo apsviesk mane ar ejai privaciai ir ar jie tau stengesi padet isnesiot 
aisku jei nesunku 
kai verkiu, galvoju, kad sūnūs mato ir nereikia to daryti, bet juk jie zino kad verkiu ne todel kad jų nepaleidau...paleidau as juos, ant nieko nepykstu del ju netekties...tik pazadas jiems kad as atsigausiu, atsistosiu ir jie tai patys pamatys, padeda man kibti toliau ir eiti toliau pakelta galva 
super 
jei kada reikes zinosiu kur kreiptis 
jau kaip ir laikas manau, bet cia dabar su swine flu pas mus tokia makalyne, geriau nebut nesciai tokiu laiku, o dar as su ligoniais dirbu. tai va ir surandu priezasciu...
