Labas rytas,
tik jis visai ne labas, šią naktį mane iškankino labai stiprūs skausmai
ir pas mane šeimoje vyksta kažkokia tragedija, džiaugiausi, kad nors ir baisi liga, tačiau ji buvo suvienijusi šeimą...MANO SVAJONĖ GRAŽI IR VIENINGA ŠEIMA, deja neišsipildžiusi
Mano tėvai skiriasi....ir namuose pastovi įtampa, o juk dabar man ramybė yra aukso verta....tėtis visiškai nesišneka su mama, jei šnekasi tai pakeltu tonu ir ištisais kaltinimais, kad ir vakar Ugnytė parodė ožiukus guldant ją, ir aš jau iš savo kambarėlio išgirdau šauksmus, tėtis šaukė ant mamos, kad mes vaiką tik virkdom, išėjusi iš kambario pasakiau kad tai mano vaikas, ir kad aš auklėju ir kad vaikas verkia tai normalu ir kad ožiukus rodo normalu, tada tėtis liepė nesikišt. Bet kodėl aš turiu nesikišt juk tai mano vaikelis, aš dar GYVA ir galiu ja rūpintis...turbūt žinote, kad aš glaudžiuosi pas tėvus kol gydausi, nes aš juk pusę savo laiko praleidžiu ligoninėse.
Prieš kelias dienas gavau siurprizą....tėtis nutarė dabar parduoti jų butą, tai mes turim jau šį savaitgalį išsikelt į savo mažiuką butuką, bet man ne tai baisiausia, aš buvau rami, kad kol operuosiuosi tėtis pasirūpins dukryte, o kas dabar???Buvau rami, kad po operacijos bus kas atneša vandens, o kas dabar?? Namuose ištisa įtampa, nesišnekėjimas, maniau, kad su buto pardavimu palauks bent pusmetuką, bet deja, matyt tai svarbiau, tėtis liepė šnd dar labiau nuleisti kainą, kad tik pirktų butą, manau nuo šnd pradėsiu vežti daiktus. Per nepilnus metus tai bus ketvirtas kraustymasis, nesuprantu kodėl ir už ką visa tai gaunu..........
Persikėlus į savo namučius, mama eis į darbą,ves Ugnytę į darželį, o namie gulinti kaip rąstas aš liksiu viena, liūdna man ir baisu, bet teks turbūt ieškoti soc. darbuotojo kuris ateidinėtų į namus ir padėtų, juk aš nei vaikščioti nei sėdėti negalėsiu
Meldžiuosi ir prašau Dievulio, kad įvyktų tas didžiulis stebuklas ir operacija pavyktų ne tik puikiai, bet ir po operacijos aš galėčiau PATI pasirūpinti savimi........
Po vakar tokio audringo vakaro, aš ilgai nemiegojau, verkiau, o paskui užėjo toks baisus skausmas kuris truko visą naktį, taip bijau, kad auglys nuo nuolatinės įtampos, ašarų ir nervų nepradėtų vėl augti, juk jis toks greitas, jam tereikia vos mėn. ir jis išbujoja ne mm o cm...o stresas ir nervai, juk tai tikros mielės šitam navikui
Aš jau pavargau, pavargau nuo skausmo, pavargau nuo tos įtampos, taip norėčiau ramybės, kad namuose tvyrotų meilė, šeima būtų vieninga, vienas dėl kito pasiruošęs atiduoti viską, bet tai tik dar viena neišsipildžiusi svajonė
O aš taip juos visus myliu, tikrai myliu visa širdimi, kas vakarą apkabinu tėtį, sakau kad jis man brangus, kad myliu jį labai, bet atrodo, kad taip papildomos meilės ir ramybės aš nelaimėsiu
Mergytės, noriu jūsų patarimo, juk jūs visada patariate iš visos širdies, niekada nesmerkiate ir nepaliekate, kaip kiti....Ar geriau man bus mano namuose?? Ar kentėti čia, prašyti tėvų taikytis?? Aš pati svajoju grįžti į savo namus, tačiau nenoriu skirti tėvų, norėčiau kad jie būtų kartu, tačiau tik tada jei jie vienas su kitu sutartų, vienas kitą gerbtų....Ką daryti? Aš taip juos myliu, bet ir save myliu, nebenoriu nebegaliu pagalvoti, kad vėl navikas taip išaugtų, tai reikštų vėl visą baisią pradžią..nebežinau ar aš dar kartą tą išgyvenčiau...Patarkite prašau
QUOTE(arune @ 2009 08 05, 10:07)
nesiliauja šnd.ašaros bėgt....... Ką tik gydytoja perskambino, pasakė, kad tik rupjūčio 27 d. turiu pribūt į ligoninę. ...Kaip tą mėnesį reiks prastumt? Ir kai pagalvoju, kad savo dukružę ne aš lydėsiu į pirmą klasę.........
Saulyte, na neverk ką, žinau kad kalbu nesąmones, nes pačiai paskutines dienas neina sustoti verkus, tačiau turi susiimti, arba verkiam tada kartu ir tiek...Kaip aš tave suprantu, ta baimė varo iš proto...ir taip mes tik dar labiau viską apsunkiname.... Gal tau kaip nors galiu padėti, tik pasakyk
Man kyla klausimas na negi neina extra tvarka paguldyt?? Dar šitiek laukti, juk gali būti kiekviena diena svarbi, kad reik kažką daryt?? Gal daktarei reikia "duot", žinau man tai pačiai skamba baisiai ir šlykščiai, tačiau deja retas kuris daktaras šiais laikais dirba iš pašaukimo
Apkabinu, rašyk vis..būsim visos kartu palaikysim, pakelsime tave šiek tiek aukštėliau ir tikrai nepaliksim vienos
Babania, na kur dingai??? Na kas gi tau nutiko? Kaip tu laikaisi???
Žinote, aš kasdien prisimenu Angelėlėlį MOU...kažkas kartu su ja įvyko ir man, atsirado tiek abejonių...juk visa tai kuo tikėjo ji, ko norėjo ji, noriu ir aš...o jei tai taip pat greitai nebe išsipildys ir man, aš taip bijau, kad tai nebūtų paskutinės savaitės su mano dukryte, mano šeima, juk operacija tokia pavojinga...Žinot, ji norėjo nuvažiuoti prie Šv. Antano paveikslo, vis sakiau jai kad nuvažiuotų kuo greičiau o ji vis sakė, kad niekaip neišeina, tai kai dabar aš ten ir vėl buvau, pasimeldžiau ir už ją...tik gaila, kad jau per vėlai....
Dieve, suteik man jėgų kovoje su vėžiu....Suteik man taip reikalingą ramybę širdyje ir vilties, kad kovoje liksiu laimėtoja. Viešpatie, žinau, kad Tu, leidęs man tapti mama, leisi ir toliau džiaugtis šia Tavo dovana....
