QUOTE(Peliauckų Jadzė @ 2009 08 07, 15:57)
Ar netekties skausmas praejo? Sumazejo? Ar galima prie jo priprasti?
QUOTE(žostautė @ 2009 08 07, 15:59)
O jei staiga ima ir aplanko supratimas, kad nebeskauda 
Ar tai reiškia, kad jausmai tam žmogui baigėsi?
Ar tai reiškia, kad jausmai tam žmogui baigėsi? Manyciau taip.
QUOTE(žostautė @ 2009 08 07, 16:59)
O jei staiga ima ir aplanko supratimas, kad nebeskauda Ar tai reiškia, kad jausmai tam žmogui baigėsi?
Ar tai reiškia, kad jausmai tam žmogui baigėsi? Manyčiau, kad taip. Jei gali galvoti apie jį, kaip apie bet kurį kitą, su tavim artimai nesusijusį žmogų.
QUOTE(Peliauckų Jadzė @ 2009 08 07, 16:57)
Supratimas, kad buvai/esi kvailas labiau tinka išsiskyrimo atveju. Bent man. Kad buvai tiek kvaila, kad prasidėjau. Ilgai tempiau tą naštą. Nepriėmiau sprendimo anksčiau...Ir t.t. Tada yra pyktis ant savęs. Netekties atveju, kad buvau kvaila? Nebuvau. Kame tas kvailumas ? Kai praradau savo kūdikį, mane buvo apėmęs siaubas ir pyktis. Bet ne sau. Gyvenimui, Dievui, aplinkybėms, likimui, kuris man spyrė tiesiai į paširdžius...Tai yra daužymas kumščiais į orą. Nori primušti už tą spyrį, o ten nieko nėra...Tuštuma.
o issikyrimo atveju yra ka sumusti? Cia jau ne spyriai i ora? Man tolygu, tas pats oras. Kas pasikeis nuo to, kad sudauzai lekste, kas keiciasi- skausmo maziau,a r esi protingesnis. Jadze, ir netektis netekciai yra nelygi, ir patirtis po jos taip pat. Bet abiems atvejais yra tas pats- galejau padaryt, nepadariau, kvaila.
QUOTE(Mintibutė @ 2009 08 07, 17:04)
Ar netekties skausmas praejo? Sumazejo? Ar galima prie jo priprasti?
Manyciau taip.
Manyciau taip.
Galvoju, kad su laiku jis išvirsta į švelnų, ramų liūdesį. Tokį, su kokiu prisimename mums svarbius Išėjusiuosius.
QUOTE(alfija @ 2009 08 07, 16:06)
Kas pasikeis nuo to, kad sudauzai lekste, kas keiciasi- skausmo maziau,a r esi protingesnis.
Jadze, ir netektis netekciai yra nelygi, ir patirtis po jos taip pat.
Bet abiems atvejais yra tas pats- galejau padaryt, nepadariau, kvaila.
Jadze, ir netektis netekciai yra nelygi, ir patirtis po jos taip pat.
Bet abiems atvejais yra tas pats- galejau padaryt, nepadariau, kvaila.
Sakykim,kokios lekstes sudauzymas,yra savotiska iskrovos terapija.
Manau kaip ir PJ.
O ka galima padaryt pries mirti? Kaip nelaimes isvengt?
QUOTE(alfija @ 2009 08 07, 17:06)
o issikyrimo atveju yra ka sumusti? Cia jau ne spyriai i ora? Man tolygu, tas pats oras. Kas pasikeis nuo to, kad sudauzai lekste, kas keiciasi- skausmo maziau,a r esi protingesnis. Jadze, ir netektis netekciai yra nelygi, ir patirtis po jos taip pat. Bet abiems atvejais yra tas pats- galejau padaryt, nepadariau, kvaila.
Išsiskyrimu atveju gali primušti tik pats save. Pati juk žinai, kad pasitaiko tikrų saviplakos meistrų. Maniakų ir fanatikų. Dirbančių su meile šį darbelį.
Sutinku, kad netektis netekčiai nelygi.
Bet ką gali padaryti netekties atveju ? Ką ? Darai, ką gali viską iki to. Ar ne viską? Jei darai viską, ką gali, tai nebelieka ko ant savęs pykti...Tik ant kažko...Kad tavo pastangoms liko aklas/kurčias...Pašnekėjau kaip sena bedievė...
Del netekties issiskyrus ir netekties praradus kudiki.. Man skaudejo taip pat. Tik skausmo sudetines dalys buvo skirtingos
Visgi negaliu pritart,kad tolygus skausmas. Motina,uzauginusi vaika stovedama prie jo kapo - kas gali but baisiau?
Man Kaledu visam laikui neuztemdys vyro isejimas pas kita,bet jei prarasciau vaika - nacher man tada tos Kaledos.
Man Kaledu visam laikui neuztemdys vyro isejimas pas kita,bet jei prarasciau vaika - nacher man tada tos Kaledos.
QUOTE(Mintibutė @ 2009 08 07, 17:10)
Sakykim,kokios lekstes sudauzymas,yra savotiska iskrovos terapija.
Manau kaip ir PJ.
O ka galima padaryt pries mirti? Kaip nelaimes isvengt?
Manau kaip ir PJ.
O ka galima padaryt pries mirti? Kaip nelaimes isvengt?
sakykim neteko matyti, patirti kaip netekties atveju zmones irgi dauzo, meto, draskosi, bet pakeisti neimanoma nieko. O issiskyrimo atveju- yra viltis? Saviapgaule? Tai kas trukdo agti, tai lieka? Ar nuo to skauda maziau, kad turi daugiau vietu pasislepti, ir tuo paciu ne vienos, nes nuo saves nepasislepsi.
as galiu parasyt. augini vaika irgyveni visiskoj saviapgaulej, nuo pat pradziu, nuo pat pirmos minutes, nes jo neaugini- ji marini. Tu turi vaika, tu mama, bet tik sau tu tik sau esi tuo kuo sakaisi esanti jam. Jam tas pats, jis to nesupanta, to nepriima. Tu sakai kad tu myli ir esi mylima, ir tai irgi yra tik didelis melas, =inoma kad kazka jauti, bet ar tas kazkas kada nors buvo meile. Ar mane myli, zinoma ne. Kvaila, zinoma kvaila kad sau iteiginejau tai ko nebuvo, nes labai ilgai garsiai sau negalejau pasakyti kad man dabar geriau. Man yra geriau dabar, nes viso to nera- as nieko neprisimenu, nes neturiu ka prisiminti nei svelniai, nei nesvelniai. Tai buvo tarsi zmogus. As buvau tarsi mama, mane atrsi mylejo, tarsi mylejau as.
Papildyta:
QUOTE(Peliauckų Jadzė @ 2009 08 07, 17:14)
Išsiskyrimu atveju gali primušti tik pats save. Pati juk žinai, kad pasitaiko tikrų saviplakos meistrų. Maniakų ir fanatikų. Dirbančių su meile šį darbelį.
Sutinku, kad netektis netekčiai nelygi.
Bet ką gali padaryti netekties atveju ? Ką ? Darai, ką gali viską iki to. Ar ne viską? Jei darai viską, ką gali, tai nebelieka ko ant savęs pykti...Tik ant kažko...Kad tavo pastangoms liko aklas/kurčias...Pašnekėjau kaip sena bedievė...
Sutinku, kad netektis netekčiai nelygi.
Bet ką gali padaryti netekties atveju ? Ką ? Darai, ką gali viską iki to. Ar ne viską? Jei darai viską, ką gali, tai nebelieka ko ant savęs pykti...Tik ant kažko...Kad tavo pastangoms liko aklas/kurčias...Pašnekėjau kaip sena bedievė...
o issiskyrimo atveju, iki to tarsi darei ne viska ka gali. Visada darai ka gali, bet ne visada bet kuriau atveju yra rekalingas tas - viskas ka galiu. Dazniau yra to niekam nereikia. Irgi, abiems atvejais. As tikrai nezinau , nematau ryskios takoskyros tarp mirties ir issiskyrimo, nezinau kaip pasverti ta skausma, kancia atskirai. Nezinau kaip pasakyt skauda labiau- maziau. Neturiu kriteriju tam dvasiniam skausmui palyginti. Tikrai nezinau. Nezinau net ar mes tikrai kalbam dabar apie tai, apie ka tema buvo uzvesta.
QUOTE(Mintibutė @ 2009 08 07, 17:22)
Visgi negaliu pritart,kad tolygus skausmas. Motina,uzauginusi vaika stovedama prie jo kapo - kas gali but baisiau?
bet jei prarasciau vaika - nacher man tada tos Kaledos.
bet jei prarasciau vaika - nacher man tada tos Kaledos.
Man rodos, kad jus per daug apie tai galvojate.
QUOTE(alfija @ 2009 08 07, 17:31)
o issiskyrimo atveju, iki to tarsi darei ne viska ka gali. Visada darai ka gali, bet ne visada bet kuriau atveju yra rekalingas tas - viskas ka galiu. Dazniau yra to niekam nereikia. Irgi, abiems atvejais. As tikrai nezinau , nematau ryskios takoskyros tarp mirties ir issiskyrimo, nezinau kaip pasverti ta skausma, kancia atskirai. Nezinau kaip pasakyt skauda labiau- maziau. Neturiu kriteriju tam dvasiniam skausmui palyginti. Tikrai nezinau. Nezinau net ar mes tikrai kalbam dabar apie tai, apie ka tema buvo uzvesta.
Išsiskyrimo atveju, viskas, ką rašai, man artima. Kai skyriausi su pirmu vyru, buvo baisiausiai pikta. Kad viena tempiau ir dariau, ką galėjau. Tiek laiko. Ir to niekam nereikėjo, tik man pačiai. Kad buvau tokia apskrita kvailė, kad tam menamam šeimos gyvenimui ir tuštiems idealams iššvaisčiau tiek laiko. Taip. Prisikūriau vizijų ir tempiau gyvenimą ant to kurpalio. Kai šalia gyvenantis žmogus gyveno visai kitaip, taip, kaip jam buvo gerai. Jam nereikėjo mano siekių, mano įsivaizduojamo šeimos gyvenimo, nes jo įsivaizuojamas šeimos modelis buvo visiškai kitoks. Tai ką gali mušti, kad protas ir suvokimas atėjo ne laiku, per vėlai? Ant ko gali pykti, kad ištekėjau dorai neįvertinusi to kito žmogaus ir savęs, mūsų abiejų skirtingumų ? Ant savęs ir tik ant savęs. Bet tas skausmas ir pyktis buvo susijęs su viltimi ir tikėjimu į šviesenį rytojų: "Aš išsikapstysiu iš šito mėšlo. Aš dar dainuosiu !"
Antru atveju...Kūdikio netekties...Tai nutiko. Netikėtai ir nelogiškai. Kaip šalto vandens kibiras ant galvos. Paėmė likimas ir pamėtė. Palaužė sparnelius. Galbūt būtent tam, kad stabtelėčiau ir nulenkčiau galvą...Gal kažkuriuo metu buvau perdaug įtikėjusi į šūkį "Aš galiu..." Ir jokio vilties ir tikėjimo į šviesenį rytojų jausmo. Nieko. Tuštuma. Sulūžęs mechanizmas. Ne todėl, kad būčiau labai mylėjusi. Jo dar net nebuvo. Jis atsirado ir greitai vėl išėjo. Todėl man pačiai buvo keista, kodėl taip. Kodėl toks stiprus pyktis ir tuštuma. Kadangi esu mėgėja rasti racionalius paaiškinimus, tai ir sau pasiaiškinau tai hormonų svyravimais. Bet tą aš išgyvenau sunkiai. Depresyviau nei skyrybas.
