Avinėlių tylėjimas.

#37
QUOTE(waterly @ 2009 08 07, 16:17)
Del netekties issiskyrus ir netekties praradus kudiki.. Man skaudejo taip pat. Tik skausmo sudetines dalys buvo skirtingos

As nepraradau vaiko,bet ji laikiau rankose mirštantį,maciau jo konvulsijas ,jauciau ,kai jis aprimo.Rekiau ,saukiau,staugiau,meldziau pagalbos visu sventuju ir artimuju..Gydytojai sake jog jis miega,eik is cia,neziurek,o as jauciau ,kad jie meluoja,bet taaaaaaip norejau jais tiketi.Ivyko stebuklas.Man sake-nieko,po poros metu atbuksi,neverksi...melavo..Tai nesulyginami dalykai su palikimu .Nors ,spresti negaliu... manau ,jog cia du visiskai kitokie isgyvenimo tipai,du smugiai i pasirdzius,bet skirtingo stiprumo...
Atsakyti
#38
QUOTE(alfija @ 2009 08 07, 16:31)
sakykim neteko matyti, patirti kaip netekties atveju zmones irgi dauzo, meto, draskosi, bet pakeisti neimanoma nieko. O issiskyrimo atveju- yra viltis? Saviapgaule? Tai kas trukdo agti, tai lieka? Ar nuo to skauda maziau, kad turi daugiau vietu pasislepti, ir tuo paciu ne vienos, nes nuo saves nepasislepsi.
as galiu parasyt. augini vaika irgyveni visiskoj saviapgaulej, nuo pat pradziu, nuo pat pirmos minutes, nes jo neaugini- ji marini. Tu turi vaika, tu mama, bet tik sau tu tik sau esi tuo kuo sakaisi esanti jam. Jam tas pats, jis to nesupanta, to nepriima. Tu sakai kad tu myli ir esi mylima, ir tai irgi yra tik didelis melas, =inoma kad kazka jauti, bet ar tas kazkas kada nors buvo meile. Ar mane myli, zinoma ne. Kvaila, zinoma kvaila kad sau iteiginejau tai ko nebuvo, nes labai ilgai garsiai sau negalejau pasakyti kad man dabar geriau. Man yra geriau dabar, nes viso to nera- as nieko neprisimenu, nes neturiu ka prisiminti nei svelniai, nei nesvelniai. Tai buvo tarsi zmogus. As buvau tarsi mama, mane atrsi mylejo, tarsi mylejau as.



Skirybu atveju yra viltis,yra sansas kazka pakeisti,kazka pasakyti,padaryti. Netekties atveju - nieko nera....bukas nuolatinis skausmas.
Del gyvenimo saviapgauleje - atvirai sakau : nieko apie tai nesuprantu....myliu savo vaikus,vyra.... ar tai melas? Nezinau......


QUOTE(com @ 2009 08 07, 16:36)
Man rodos, kad jus per daug apie tai galvojate.

Jus klystate..apie tai draudziu sau galvot.

Mano artima drauge nescia paliko vyras....plakdavo ja kartais.Per skirybas ji bliove,bet atsigavo.Po kiek laiko istekejo antra karta,uzgyveno turta ir sudege ju namas. Liko gatveje su seima ir velgi nescia.Atsigavo.Po 7m avarijoje zuvo ju vaikas. Viskas...nebeatsigavo.Taip,gyvena,augina likusius vaikus,bet ji jau nebe ta.Dingo spindincios akis,gyevnimo svaigulis nebesugris niekada.
Atsakyti
#39
Kai tau ne 16 jau automatiskai uzsiprogramuoji skausmui.Juk meile tai ne tik palaimingas virpulys ,saldus o visa laika.Paskaiciavau ,kad isimylejus 50% laiko praleidziam euforijoj ,kitus bliaudami.Kazkuris protingas taip ta reiskini meile ir pavadino saldi kancia.Tad jeigu nejausi skausmo tai ir ekstaze gal nebus pilnaverte.Bet naujausiais medicinos duomenimis meile gydoma,tais paciais budais kaip apsedimas.Tai artimiausioje ateityje meiles kancias gales isgyventi tik savanoriai.
Atsakyti
#40
QUOTE(Peliauckų Jadzė @ 2009 08 07, 17:49)
Išsiskyrimo atveju, viskas, ką rašai, man artima. Kai skyriausi su pirmu vyru, buvo baisiausiai pikta. Kad viena tempiau ir dariau, ką galėjau. Tiek laiko. Ir to niekam nereikėjo, tik man pačiai. Kad buvau tokia apskrita kvailė, kad tam menamam šeimos gyvenimui ir tuštiems idealams iššvaisčiau tiek laiko. Taip. Prisikūriau vizijų ir tempiau gyvenimą ant to kurpalio. Kai šalia gyvenantis žmogus gyveno visai kitaip, taip, kaip jam buvo gerai. Jam nereikėjo mano siekių, mano įsivaizduojamo šeimos gyvenimo, nes jo įsivaizuojamas šeimos modelis buvo visiškai kitoks. Tai ką gali mušti, kad protas ir suvokimas atėjo ne laiku, per vėlai? Ant ko gali pykti, kad ištekėjau dorai neįvertinusi to kito žmogaus ir savęs, mūsų abiejų skirtingumų ? Ant savęs ir tik ant savęs. Bet tas skausmas ir pyktis buvo susijęs su viltimi ir tikėjimu į šviesenį rytojų: "Aš išsikapstysiu iš šito mėšlo. Aš dar dainuosiu !"

Antru atveju...Kūdikio netekties...Tai nutiko. Netikėtai ir nelogiškai. Kaip šalto vandens kibiras ant galvos. Paėmė likimas ir pamėtė. Palaužė sparnelius. Galbūt būtent tam, kad stabtelėčiau ir nulenkčiau galvą...Gal kažkuriuo metu buvau perdaug įtikėjusi į šūkį "Aš galiu..." Ir jokio vilties ir tikėjimo į šviesenį rytojų jausmo. Nieko. Tuštuma. Sulūžęs mechanizmas. Ne todėl, kad būčiau labai mylėjusi. Jo dar net nebuvo. Jis atsirado ir greitai vėl išėjo. Todėl man pačiai buvo keista, kodėl taip. Kodėl toks stiprus pyktis ir tuštuma. Kadangi esu mėgėja rasti racionalius paaiškinimus, tai ir sau pasiaiškinau tai hormonų svyravimais. Bet tą aš išgyvenau sunkiai. Depresyviau nei skyrybas.


o man netinka niekas, isskyrus pykti, ir issiskiria zmones irgi ivairiai. Mums reikejo vienam kito, labai- bet genikas pasake kitaip- jus borlis ir sesuo. Norejau begti, nezinau kur , bet kur kuo toliau nuo zmoniu, nuo visko, list kazkur, negirdet nieko. Nezinoti nieko. Ir isvaziavau...paskui po visko, tuoj po laidotuviu, toli, toli pas savo arabus, ten kur niekas netrukdo augti, kenteti, buti, galvoti, atleisti. Nezinau, ir dabar nezinau ar atleidau, kartais atrodo taip, okartais klystu manau. Tevo jau seniai nera, mama ji sena ir atrodo pradeda savo antra vaikyste, vailai as dabar atrodyciau su savo skausmu ir neapykanta. Brolio niekada daugiau nemaciau ir nenoreciau. Ar skauda? Ne. As tam neturiu pavadinimo, gal numarinau as ji savyje, gal ne, nezinau kaip visa tai papasakoti.
Atsakyti
#41
QUOTE(burbanti @ 2009 08 07, 17:59)
Tai nesulyginami dalykai  su palikimu .Nors ,spresti negaliu... manau ,jog cia du visiskai kitokie isgyvenimo tipai,du smugiai i pasirdzius,bet skirtingo stiprumo...


Dėl išsiskyrimo, manau irgi yra skirtumas, kai tu palieki, ir kai tave palieka.

Tam, kuris palieka, sunkumas būna priimant sprendimą. Jei tai nėra žaibiškas sprendimas, paremtas emocijomis. Nėra lengva priimti sprendimą, kuris iš esmės keičia gyvenimą. Tam reikia drąsos.

Tam, kurį palieka, sunkumas yra staigume. Jis gauna tą šaltą vandens kibirą. Jo gyvenimas yra keičiamas be jo paties valios. Nori jis ar ne, bet jo gyvenimas keičiamas.





Papildyta:
QUOTE(alfija @ 2009 08 07, 18:08)
o man netinka niekas, isskyrus pykti, ir issiskiria zmones irgi ivairiai. Mums reikejo vienam kito, labai- bet genikas pasake kitaip- jus borlis ir sesuo. Norejau begti, nezinau kur , bet kur kuo toliau nuo zmoniu, nuo visko, list kazkur, negirdet nieko. Nezinoti nieko. Ir isvaziavau...paskui po visko, tuoj po laidotuviu, toli, toli pas savo arabus, ten kur niekas netrukdo augti, kenteti, buti, galvoti, atleisti. Nezinau, ir dabar nezinau ar atleidau, kartais atrodo taip, okartais klystu manau. Tevo jau seniai nera, mama ji sena ir atrodo pradeda savo antra vaikyste, vailai as dabar atrodyciau su savo skausmu ir neapykanta. Brolio niekada daugiau nemaciau ir nenoreciau. Ar skauda? Ne. As tam neturiu pavadinimo, gal numarinau as ji savyje, gal ne, nezinau kaip visa tai papasakoti.


console.gif Būna gyvenime momentų, kai rodos, jei būtų priešais kapo duobė, taip ir šoktum į ją gyvas...bet gyveni, žmogus, nes nėr kur dėtis...Ir tai paskui kažkaip praeina...

Kartais norisi belstis į kokį nors tikėjimą...Bet rojaus ir amžino gyvenimo jau nebesinori, o pragarą manaisi perėjęs čia, žemėje...
Atsakyti
#42
QUOTE(Mintibutė @ 2009 08 07, 17:05)
Skirybu atveju yra viltis,yra sansas kazka pakeisti,kazka pasakyti,padaryti. Netekties atveju - nieko nera....bukas nuolatinis skausmas.
bet ji jau nebe ta.Dingo spindincios akis,gyevnimo svaigulis nebesugris niekada.

Visų pirma - nesuprantu kuriems galams reikalinga lyginti skausmą didesnis/mažesnis. Nelyginama tai. Jis turi tik kitas spalvas... SKyrybų atveju vilties dažnai nėra. Bent jau kurį laiką, paskui imama sveikti... arba ne. Bet kokiu atveju, kartais atrodo kad skyrybos atėmė visus šansus. Absoliučiai.

Atsakyti
#43

kai kazkada, dar visai neseniai kas kas kaip tu, Jadze, noredavo tiesio g pagaileti gal, gal apkabinti- mane tai zeizdavo, pasisiausdavau kaip ezys. Man skaudedavo, o dabarnet nusisypsojau nebeskauda tikriausia. Matyt, jei jau as tai galiu rasyti, ir girdeti kas man sakoma. Seniau galvojau, kad tai tikrai kancia, dabar nesigailiu, dabar zinau kad visas mano gyvenimo turtas ir yra tai ka as tada ismokau. Nebesvarstau, neberasau sau laisku tema- o kaip viskas gerai galejo buti. Matyt negalejo, man dabar yra gerai. Dabar as galiu suprasti , man taip atrodo daugiau, priimti daugiau, negu buciau galejus kada nors , jei viskas butu kitaip.
Atsakyti
#44
QUOTE(Krysta @ 2009 08 07, 17:31)
Visų pirma - nesuprantu kuriems galams reikalinga lyginti skausmą didesnis/mažesnis. Nelyginama tai. Jis turi tik kitas spalvas... SKyrybų atveju vilties dažnai nėra. Bent jau kurį laiką, paskui imama sveikti... arba ne. Bet kokiu atveju, kartais atrodo kad skyrybos atėmė visus šansus. Absoliučiai.

As lyginu,mano galams tai priimtina.
Skirybu atveju yra viltis,nebutinai tai turi but susitaikymas,tai gali buti sansas pakalbet,atsiprasyt.
Atsakyti
#45
QUOTE(alfija @ 2009 08 07, 18:31)
kai kazkada, dar visai neseniai kas kas kaip tu, Jadze, noredavo tiesio g pagaileti gal, gal apkabinti- mane tai zeizdavo, pasisiausdavau kaip ezys. Man skaudedavo, o dabarnet nusisypsojau nebeskauda tikriausia. Matyt, jei jau as tai galiu rasyti, ir girdeti kas man sakoma. Seniau galvojau, kad tai tikrai kancia, dabar nesigailiu, dabar zinau kad visas mano gyvenimo turtas ir yra tai ka as tada ismokau. Nebesvarstau, neberasau sau laisku tema- o kaip viskas gerai galejo buti. Matyt negalejo, man dabar yra gerai. Dabar as galiu suprasti , man taip atrodo daugiau, priimti daugiau, negu buciau galejus kada nors , jei viskas butu kitaip.


Man panašiai buvo po skyrybų. Kaip aš pykau ir putojau. Oi, kaip aš putojau doh.gif Kad tam šunsnukiui savo vaiko nebereikia. Neprisimena jo. Neieško...Paskui pripratau. Aprimau. Paskui irgi atėjo suvokimas, kad daug išmokau per tos santuokos metus. Ir tų pamokų neatsisakyčiau.
Atsakyti
#46
....
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo vejai: 07 rugpjūčio 2009 - 18:08
#47
QUOTE(Mintibutė @ 2009 08 07, 17:41)
As lyginu,mano galams tai priimtina.
Skirybu atveju yra viltis,nebutinai tai turi but susitaikymas,tai gali buti sansas pakalbet,atsiprasyt.

Gal tiek to - palikime Jūsų galus ramybėje...
Mes viena kitos nesuprantam - aš juk rašau, kad nebūna kartais nei vilties, nei šansų. Ir atsiprašyti nebūna už ką. Ir pakalbėti neįmanoma. Tiesiog viso gyvenimo nebelieka - nieko, dėl ko gyventa, stengtasi, nieko prasmingo. Absoliučiai. Didelė tuštuma viduje. Visa pasaulėžiūra ir supratimas apie gyvenimą eina velniop.
Atsakyti
#48
QUOTE(Krysta @ 2009 08 07, 18:59)
Gal tiek to - palikime Jūsų galus ramybėje...
Mes viena kitos nesuprantam - aš juk rašau, kad nebūna kartais nei vilties, nei šansų. Ir atsiprašyti nebūna už ką. Ir pakalbėti neįmanoma. Tiesiog viso gyvenimo nebelieka - nieko, dėl ko gyventa, stengtasi, nieko prasmingo. Absoliučiai. Didelė tuštuma viduje. Visa pasaulėžiūra ir supratimas apie gyvenimą eina velniop.


Gal tai ir yra tas atvejis, kai tavo gyvenimas keičiamas be tavo valios...Tada tai labai artima praradimui. Prarandi savo gyvenimą. Tuo metu. Nebeturi krypties.

Tas, kuris yra išsiskyrimo iniciatorius, savo gyvenimo nepraranda. Jis jį keičia. Jam lengviau psichologiškai. Tiesa, jį gali kamuoti abejonės: "Ar tikrai teisingai elgiuosi?" Tam, kuris praranda gyvenimą, tokių klausimų nekyla, nes jis neturi pasirinkimo. Pagrindinis jo klausimas, tikriausiai "Kaip gyventi toliau?"
Atsakyti