sesuo turėjo bendrakursį kuris irgi daug ekspermentavo su jausmais pojūčiais, daug tyrinėjo tyrinėjo, fizines jausenas, galų gale tyrinėjo ribą tarp būties ir nebūties. Vieną kartą eksperimentas nepavyko- pasikorė aspirantų bendrabutyje, vaiko, mažamečio vaiko akivaizdoj visa tai įvyko. Penki metai jam buvo, vaikui.
Lygiai taip pat su jausmų tyrinėjimu, yra riba tarp normalu, ir stipriai virš normos, arba kitaip sakant liga. Tai ko jau nebegali valdyti ir vargiai ar kitas- medikas, tai galė patėti kaip nors sutvarkyti ir gražinti, partarukti atgal į gyvenimą, ar taip ir lieka irgi kažkur anapus, nejausdami nieko. Irgi vaikų akyse ir vaikų rankose tie žmonės lieka. Nesuprasi kodėl ir kam pasirinkę tokį kelią. Ar jie supranta kaip tada jų , buvusių savo artimųjų skausmą, neapykantą, baimę sumaištį. Ar jaučia žmonės atsakomybę, supranta kad jie yra atsakingi ne tik už savo veiksmus, bet ir už savo veiksmų pasėkmes.
Papildyta:
QUOTE(suntea @ 2009 08 09, 20:18)
ką daryt, kad neskaudėtų?
nereikia nieko daryt, kad neskaudėtų. Nieko , reikia gyventi toliau, semtis išminties, atradinėti pasaulį, daryti klaidas, džiaugtis, mylėti, laimėti. Gyventi.