O aš drįsčiau su tuo nesutikti..
Aišku kiekvienas atvejis indvidualus. Bet... Mano mama, nei vyro mama ilgai savo vaikų nemaitino (vadinasi genetiškai (kaip labai mėgstama sakyti) turėtu būti ir pas mane ne per ilgiausias maitinimas..
Mano dukrytė gimė 31 savaite, pirmą kartą pamačiau ją tik antrą parą, pirmą kartą ją palaikyti man leido tik trečioje dienoje, ir tai tik 10 minučių..
Beveik mėnesį mažė gulėjo inkubatoriuje (21dieną).. Beje ji gimė be čiulpimo reflekso (nes jis pradeda formuotis tik 34savaite) - tad apie davima žįsti krūtį iš vis nėjo kalba.. Nes ji net nežinojo, KAIP reikia tai daryti..
Aš negalėjau būti visa para su ja - todėl kad esu ne Lietuvoje, čia į neonato skyrius mamų neguldo su vaikais.. Mamos gali tik sedėti šalia (kad ir visa parą), bet aš išsėdėdavau tik visą dieną..
KAip ir sąlygų maitinti išvis nebuvo, bet buvo labai DIDELIS NORAS.. tuo labiau, kad ir neonato skyriaus visi gydytojai labai skatino maitinti MP..
Pienas atsirado tik trečia para (iki to laiko mažiukę maitino mišinukais).. pirmi lašeliai buvo išvis juokingi, gal per visa parą ir nutraukdavau kokius 100ml..
Bet aš LABAI LABAI LABAI norėjau maitinti.. Todėl, kad tikėjau jog mamos pienas pats geriausias yra savam vaikui..
Tad tesėsi 2,5mėn draugavimas mano su pientraukiu ir buteliukais (neįsivaizduoju kaip mamoms, patogiau maitinti mišinukais, nei MP

, kiek darbo vien sterealizuoti, išplauti, paruošti buteliukus)
Krizių pieno buvo labai daug.. Viena krūtis išvis nenorėdavo duoti pieno, reikėdavavo vargti valandomis, masažuoti, ir skatinti pienuko gamyba.. Tai buvo mano darbas, nes užimdavo paroje minimum 7-8 valandas vien pieno traukimas ir buteliukų plovimas.. Ačiū vyrui ir mamai, kurie man padėjo su tuo susitvarkyti.. Viena tikrai nebūčiau to padariusi, nes vaikas mano buvo labai problematiškas.. Vien pirmus puse metu ji miegodavo tik ant rankų (tiesiogine prasme), o naktį tik jei aš su ja miegodavau..
Dar ir dabar maitinu (1m ir 1 mėn) ir labai dėl to džiaugiuosi..
Jei klausit, kam aš taip vargau?
Todėl, kad tikėjau savimi ir tikėjau, kad mano vaikui taip geriausia..
Beje palyginimui, prieš kelis mėnėsius sutikom savo palatos draugą (vaikiuką, kuris gimė mano mažes laiko, tik anksčiau keliomis savaitėmis) kurį mama maitinu mišinukais nuo pat gimimo.. Skirtumas akivaizdus, jis vis dar atrodė kaip kūdikis palyginus su mano maže, ir nemokėjo net pusės tiek, kiek manoji)..
Nežinau kieno čia įtaka (faktorių gali būti labai daug, pradedant auklėjimu, baigiant genais) bet aš kažkaip drįstu mažą dalelę mūsų raidos priskirti ir tam, kad mažiukė maitinosi MP..
galiu ir as panasia patirtimi pasidalinti - tik kiek is kitos puses.. dukra irgi gime neisnesiota - 30 sav. Tik priedo dar buvo igimtas pulingas meningitas. Pradzioje maitinimas per zonda, po to is buteliuko - kruties neeme (o ir as po gimdymo praejus nepilnai dviem savaitem atsiduriau ligoninei su gimdos uzdegimu). Nusitraukinejau ir misriai maitinau. Vakare ir jeigu prabusdavo nakti gaudavo misinuko - nakti maitinindavo vyras, o as tuo tarpu miegojau kitame kambaryje. Tik va neturejau laiko po 7-8 valandas per para zaistu su MP, nes vaikui buvo reikalingas ir demesys - lankymaisi santariskese, pas kitus specialistus, nuolatines mankstos, veliau baseinas. Visa tai buvo skirta tam, kad dukros raida pasivytu savo bendraamzius ir iveiktume/sumazintume meningito pasekmes. Dabar dukra nelabai skiriasi nuo bendraamziu, kai kuriose srityse lenkia (PPT isvados), 6 metu yra siulymas eiti i mokykla, kurio atsisakeme del demesio sutrikimo ( kaip ir padidinta reakcija i dirgiklius, tai yra meningito pasekme) Ir mano vaikui padejo ne kazkoks tai MP, kuri tu cia idealizuoji, o mano ir kitu zmoniu realus darbas su ja.