Zodziu, mano istorija tokia:
Turejome su vyru toki galima sakyti avarini busta. Bet buvome jauni, nepatyre, galvojome, kad vis tiek, sieksime, uzdirbsime, rekonstruosime ta griuvena. Kazkaip neapskaiciavome savo ateities galimybiu. Taip, algos musu padidejo, vienu metu tikrai gerai uzdirbome. Visus pinigus juodai taupiau, tikrai juodai, i kirpykla nejau, rubai is skuduryno ir t.t Kisome viska i statybines medziagas. Ir ka- rezultato nera, nes tas bustas per daug pavarges
Dabartine situacija yra tokia, kad mokame paskola vartojama , vyro gerasis darbas bankrutavo, ir jis bando pats sau dirbti, bet kol kas sunkiai eina.Mano darbas irgi braska, alga jau sumazejo septyniais simtais

o gyvename vis tiek landyneje

Be to vyras mokosi univere (istojo jau pagyvenes

), mokestis pakilo dvigubai
badaut dar nebadaujame, bet gyvename is santaupu. Aisku, jeigu santaupu nebutu, butu dar liudniau... tik gaila, kad kai kiti dziaugesi, as tik kaupiau ir kaupiau

O buciau nors i koki uzsieni pasilepint islekus