bet stengtis tai reikia

aišku liūdna, kai pastangas deda tik viena pusė, dažniausiai moteriškoji ....

Bet kad jau nuo senų laikų taip...........
Vyras kasdien drąsiai traukdavo į priešišką ir pavojingą pasaulį, kad parneštų maisto savo moteriai bei vaikams, gindavo juos nuo laukinių žverių ir priešų. Jo užsiėmimas buvo apibūdinamas paprastai - maisto medžioklė.
Moteris jausdavosi btranginama, nes vyras dėl šeimos galvą guldydavo. Jis apie savo nuopelnus spręsdavo iš moters dėkingumo už jo pastangas. Šeima iš jo tikėjosi, kad jis gaus maisto ir gins namus, daugiau nieko.
Jam niekad nereikėjo nagrinėti santykių. Tai visą laiką darė moteris, ji nuolat stebėdavo namų aplinką, prižiūrėjo vaikus ir bendravo su kitomis moterimis. Jos triūsas buvo matuojamas tuo, kaip ji palaiko šeimos gyvenimą. Abi pusės vertino vienas kito pastangas.
Taip aš sau, kodėl vyrai praktiškai niekada nesiima aiškintis santykių, klausinėti tokių dalykų, kokių moterys klausia. Mes esame velniškai skirtingi, todėl nereikia tikėtis ir norėti, kad jie mąstytų taip, kaip mes, norėtų to paties ir t.t.
Čia gal aš ne į temą

Bet pati save raminu teigdama sau, kad esame skirtingi ir nieko čia nepadarysi