Kas griauna draugystę?

Tai kad mes nesipykstam, visuomet gražiai sutarėm. Be abejo, susilaukdavau priekaištų dėl nesupratingumo, dėl to, kad rodžiau per mažai dėmesio ir pan. (tokie kivirčai, manau, visoms poroms būdingi; kokie vyrai supratingi ir dėmesingi bebūtų, moterims to vis tiek per maža) . Iš mano pusės jokių pretenzijų praktiškai nebūdavo, ji man tinka, sakyčiau, idealiai. O į mažas smulkmenas, kurios man gal būt netiktų, ar būtų keistinos, aš nelinkęs kreipti per daug dėmesio, nes juk kiekvienas turi turėti savitumų ir nebūti "nugludintas" (tai netgi žavu ). Bet rimtų konfliktų lig šiol mes neturėjome. Ir šis laikotarpis taip pat nėra konfliktinis, kalbamės gražiai, be pykčių ir scenų. Tačiau tik dabar, kai iškilo skyrybų grėsmė, aiškiai supratau, kad kartais elgdavausi egoistiškai ir savanaudiškai. Man šis įvykis - prisipažinimas, kad ji abejoja mūsų santykių ateitimi, kad nežino, ar nori su manimi kurti šeimą - buvo tarsi įmurkdymas į šaltą vandenį, prikėlimas iš sapno, akių pravėrimas. Daug kartų perkračiau galvoje mūsų santykius, savo elgesį, savo kalbas, požiūrius ir supratau, kad dariau daug klaidų, tačiau jų aiškiai nesuvokiau, neįsisąmonindavau, nežinojau, kad kasu sau duobę. Nors visada prašiau savo draugės, kad jei ką nors ne taip darau, ji pasakytų, netylėtų, bet maniškė nelinkusi daug taukšti liežuviu, ji nutyli ir nepasako. Ji įsitikinusi, kad vyras turi intuityviai suvokti ko moteriai reikia. Bet juk problema ta, kad vyrų ir moterų psichika iš esmės skirtinga; gal ir pasitaiko moterišką intuiciją turinčių vyrų, bet čia tik išimtys. Todėl vyrui kartais reikia pasakyti, priminti ar dar kaip nors įteigti, ką jis turėtų daryti. Negali visuomet taip būt, kad vyras jaus intuityviai ko moteris trokšta. Draugė sako, kad vyras turi nujausti net tai, ko moteriai dar nereikia, bet gali prireikti, sako, kad vyras turi iš anksto žinoti, ko moteris gali panorėti. Čia vos ne aiškiaregystė kažkokia gaunasi. Žodžiu, tokia štai reikli mano mylimoji . O aš, deja, nesu toks supratingas. Aš jai sakau, kad gal būt išmoksiu šių dalykų, bet ji abejoja, kad to išmokstama, sako, tai turi būti duota iš prigimties. Nors aš įsitikinęs, kad to išmokstama, kad tai ateina per patirtį. Juk kuo ilgiau būni poroje, tuo labiau suvoki, ką reikia ir kaip reikia daryti. Reikia tobulėti kartu, vienam kitą pamokant, aš taip manau. Tik bijau, kad dabar jau nebūtų per vėlu... Jei būčiau situaciją suvokęs prieš kokį pusmetį, gal būt būtume išvengę krizės, o dabar tenka tik viltis...

Nežinau ko imtis, nežinau ką daryti. Matau, kad kalbos apie mūsų santykius ją slegia ir vargina. Bijau, kad kalbomis nepabloginčiau padėties. Ilgai laukti irgi bijau, nes nežinau, ar tai neatitolins mūsų dar labiau. Todėl landžioju ir po internetą, ir po knygas, kad pažiūrėt, ar būta tokių situacijų kaip pas mus, kaip jos sprendžiamos, kas daroma ir pan.

kaip jokinga bebutu, bet as ir pati buųtent taip galvojau, na kartais pagalvoju ir dabar
Bet su saunuolis svarbiausia manau nespaus jos, jei pokalbiai tik dar labiau atitolina jus, tai tada pakentek, nekalbek, gerisu irodik, kad viskas gali pasikeisti, ne snekomis o poelgiais, jug svarbiausia, ne zodziai o veiksmai buk tokis koks nori buti jai, daryk tai ka nori daryti del jos...ir manau kad viskas susitvarkys

kaip as tave suprantu... as taip pat dabar jauciuosi... griebiuosi kaip skestantis siaudo..... bet zinok, kazkuom esi panasus i mano mylimaji... mes taip pat niekada rimtai nesipykom... jis visada, kai as noriu sprest problema, man sako: "kas tau yra blogai? man tai viskas gerai...." tik gal skiriuosi nuo tavo mylimosios tuom, kad as visada sakau tiesiai sviesiai ka galvoju, niekada nenutyliu, jai man kas nepatinka... jis man taip pat skiria mazai demesio... bet jis to nesupranta... as taip pat esu dabar ant ribos... visada troskau uz jo isteketi, susilaukt vaiku, o dabar.... tikrai jausiu kazkoki atsalima... tik aisku as jam to dar nesakiau... gal pasakyt? gal susimastys taip kaip ir tu? o kaip tau drauge visa tai pasake? ir siaip kiek laiko jau esate kartu? ir po kiek jums metu, jei nepaslaptis... gal galesiu ka patart, bent is savo patirties...

Noriu daryti, daug noriu daryti. Tik bijau neperspausti.

Tik kai pradeda nykti gyvenimo prasmė, žmogus imi suprasti, ko netenki. Kokios žiaurios vis dėlto gyvenimo pamokos. Kodėl niekas proto neapšviečia anksčiau? Kodėl tik iš savų klaidų pasimokoma?

mes tai jau 3 metai, kaip kartu gyvenam... o siaip manau, kad gal tavo mylimoji tikrai per daug reikalauja is taves... aisku, moteriai reikia tikrai daug demesio ir svelnumo, nu bet nujausti, ko ji nori, ar ko jai gali reiket.... nu neimanoma... nors.... pav. kai as vaikstau po parduotuve, tarkim apsipirkinet... visada ka nors nuperku draugui... pamatau kokias grazias trumpikes, skanius kvepalus, ar siaip ka nors tokio, kas galetu jam but naudingo, nedvejodama nuperku... aisku ir as is jo tikiuosi to paties, bet deja, taip nera... pasakysiu tiesiai sviesiai, nesu gavusi dovanu nei per viena gimtadieni... buvo mano jubiliejus, kad bent kokia gelyte butu nupirkes... as nesu is tu kurioms reikia brangiu dovanu... bet bent gele is darzelio... o dabar nieko... aisku buvo skaudu, bet... tai vat kartais atrodo to demesio reiketu tiek nedaug, kad mes pasijaustumem laimingos... bet kaip jums vyrams tai paaiskinti..

rasau cia tau begalvos
Papildyta:


svarbiausia kad pripazysti savo klaidas mano manymu , tu nesi jau toks blogas

nu bet man taip knieti nu bet vat kaip ten viskas pas jus nutiko? kas nuleme ta tavo toki supratima? kada ir kaip tu supratai, kad prarandi ja?

Tiesiog buk salia, netai kad apausk, bet dovanok savo siluma. Jei tu jai svarbus kaip ji tau, tai ta slogi nuotaika atslugs ir viskas bus gerai


Na beskaitant si forima as daug ka supratau. Kad jei tau kas svarbu, o vyruotai atrodo banalu (dazniausiai taip ir buna) tiesiog paaiskink jam kad tau tai svarbu. Kazkada anksciau kai as eidavau i parduotuve tai jan atnesdavau tai sokolada tai dar koki skanesta (na jis salbumynu megejas ) o jis tuo tarpu eidamas nusipirkdavo sau ir suvalgydavo pats man nepalikes tai kelis kartus pastabas daviau ir veina diena ateinu ir randu ant stalo bananu lukstus, ir kaip visad subambejau kad vel gavojo tik apie save, tai isgirdau kad bananai man nupirkti buvo, tik jis labai valgyt norejo ir neiskenetes suvalge (cia buvo jau progresas) dabar kai perkames tai gaunu po sureli, eidamas i parduotuve paskambina ir klausia, ko as noriu, gal ka nupirkti ir tt svarbiausia nepasidoti namau

Gali jam pasakyti, manau, jei tu jam rūpi, tai susiims. Tik neįžeisk sakydama, pasakyk atsargiai, ne per pykčius. Pasakyk, kad rimtai abejoji. Jei jis tavęs nori, tai jis suklus. Svarbu, kad suprastų, jog šneki ne šiaip sau, kad ne gąsdini, o kalbi rimtai.

Man draugė pasakė, kai jos pats paklausiau. Aš pajutau, kad kažkas ne taip, pajutau kažkokią distanciją. Tuomet paklausiau: "ar nenori daugiau su manimi būti?", ji atsakė: "nežinau"... Ir čia mane tarsi elektra trenkė. Iš karto net negalėjau patikėti, bet ir supratau, kad tai ne juokai. Tai atsitiko maždaug prieš tris savaites. Nuo to laiko vaikštau kaip žemes pardavęs, rodos nėra dėl ko gyvent, kąsnio negaliu nuryti, gyvas vien jogurtais ir vandeniu.

Aišku, iškarto ėmiau aiškintis kas ir kaip, tačiau ji ne itin kalbi, pati yra pasimetusi ir išsigandusi, todėl labai daug neišsiaiškinom. Be to, kalbos apie tai ją labai vargina ir slegia. Todėl ėmiau analizuoti save: kaip elgdavausi, ką darydavau blogai, kas galėjo iššaukti tokią situaciją ir pan. Atradau daug savo klaidų, daug ydų. Supratau, kad reikia keisti blogus dalykus iš esmės. Ne keistis pačiam į kažkokią priešingą pusę, o plėstis, plėsti save - atsisakyti blogų savybių ir įgyti geras, ar bent geresnes,tačiau neprarasti tos savo dalies, kurią ji pamilo.

Tuo užsiimu ligi šiol. Vis galvoju, galvoju ir galvoju. Kartais savijauta pagerėja, kartais pablogėja. Tačiau pats šis įvykis jau pakeitė mano mąstyseną. Supratau, kad jau nemąstau taip, kaip lig tol. Galima sakyti atsitokėjau.


O kartu mes jau virš penkių metų. Mus dar nėra trisdešimties, apie vidurį maždaug, 25+


skubu išeiti, todėl negaliu plačiau rašyti. Rytoj:)

nu as stengiusi nepsiduot, sakau nesu is tu kurios nutyli, bet kazkaip nepasimoko jis.... man pikta kad mane pamirsta... nu pasijauciu kartais kaip suniui penkta koja...
Jis turi labai daug draugu,o del draugu jis galetu padaryti viska... anksciau pykdavau ir sirsdavau ant ju, tiesiog negalejau susitaikyt su tuom, kad as lieku antroj lentynoj... o dabar, kazkaip pavargau... stengiuosi but nuosaliau, galvojau gal pastebes, kad laikausi atstumo... bet ziuriu kad jam taip geriau... o man kas dien vis blogiau... pavydas ima kad jis daug daugiau laiko skiria draugams , o ne man... nepamirsta nei draugu gimtadieniu, nei vardadieniu... kazi kodel taip yra? kartais galvoju, o gal as jam neberupiu, gal nebemyli...
Papildyta:

nu tai reiskias nebusiu per jauna patarinet... man irgi panasus amzius

Tai as tikriausia salinuos, nes as tai dar per jauna patarineti man tik 22, o kartu 2 metukus jau

taigi,sweikos.paskaiciau as cia komentarus apie barnius porose,bet sau tinkamo varianto neradau,nusprendziau paklausti cia.situacija tokia-su vaikinu draugauju beveik 9 menesius[uz poros d bus]..bet susipykom.ir nebe pirma karta.o kalti greiciausiai umus musu charakteriai,nes isiziebiu kaip degtukas as,o jis lygiai toks pats.plius prisideda amsenines problemos[jam darbas,man mokslai ir pan..plius as pavydi,jis pavydus.bet cia jau nebelaikau to beda]..tiesiog kad ir buvo ivykis vakar.: 4iese nuvaziavom[jo draugas,mano drauge] paaisti poolo ir taip isejo kad jis man voztelejo lazda i aki[kaip tvirtina netycia] as iskart uzsiplieskiau ir isizeidziau,ne todel kad uzvoze,bet kad neatsiprase..na mzdg isgirdau"..netycia buvo.tai nepyk" ir nuejo must kamuoliuko. o as taip norejau kad apkabintu ar bent atsiprasytu ar ka.nu ir isizeidziau.net neziurejau ir nesnekejau ir visaip kaip rodziau kad pykstu.o jis nieko-pats isizeide[kaip mano draugei pasake-elgiuos kaip mazvaike].ir dar..jo draugas atejo jo gint,ir uz ji atsiprasinet.tai kaip zema man pasirode..negaliu.na ka,ir isvaziavo namo.maniskis-nei ate,nieko.vakar parase sms'pailsesi nuo manes kelias dienas.apmastysi savo bjauruma.iki" ..kaip visada likau kalta. nors dazniausiai nuo jo prasideda,atsiprasineju ir zeminuos as.bet sykart tikrai to nedarysiu.bet nenoriu kad musu santykiai nutruktu...tai vat.pasimeciau visiskai.KA DARYT?

Na patarti galiu tik atsiprasyti kad nesusivaldei, bet paaiskinti kode ir, kad jo pareiga buvo atsiprasyti
As su savo berneliu ir daznai pykstames, umus charakteriai tokie taigi manau kad susitaikysit jus
Paaiskink tiesiog savo vaikinukui del ko tu supykai, nes jis tiesiog nesupranta (esu isitikinus)

ai pamirsau pasakyti kad jis su manim nesisneka?visuomet nusileidziu.jis buna kaltas,bet lieku as ir atsiprasineju..nebegaliu taip...negi vaikinai idiotai tokie,kad nesusivokia? nezinau jau kai pbesielgt..