QUOTE(kobryte1414 @ 2007 06 06, 17:03)
o tai kodel jus pykstates.. ka padarei? ar pripazysti savo klaidas?
Tai kad mes nesipykstam, visuomet gražiai sutarėm. Be abejo, susilaukdavau priekaištų dėl nesupratingumo, dėl to, kad rodžiau per mažai dėmesio ir pan. (tokie kivirčai, manau, visoms poroms būdingi; kokie vyrai supratingi ir dėmesingi bebūtų, moterims to vis tiek per maža)

. Iš mano pusės jokių pretenzijų praktiškai nebūdavo, ji man tinka, sakyčiau, idealiai. O į mažas smulkmenas, kurios man gal būt netiktų, ar būtų keistinos, aš nelinkęs kreipti per daug dėmesio, nes juk kiekvienas turi turėti savitumų ir nebūti "nugludintas" (tai netgi žavu

). Bet rimtų konfliktų lig šiol mes neturėjome. Ir šis laikotarpis taip pat nėra konfliktinis, kalbamės gražiai, be pykčių ir scenų. Tačiau tik dabar, kai iškilo skyrybų grėsmė, aiškiai supratau, kad kartais elgdavausi egoistiškai ir savanaudiškai. Man šis įvykis - prisipažinimas, kad ji abejoja mūsų santykių ateitimi, kad nežino, ar nori su manimi kurti šeimą - buvo tarsi įmurkdymas į šaltą vandenį, prikėlimas iš sapno, akių pravėrimas. Daug kartų perkračiau galvoje mūsų santykius, savo elgesį, savo kalbas, požiūrius ir supratau, kad dariau daug klaidų, tačiau jų aiškiai nesuvokiau, neįsisąmonindavau, nežinojau, kad kasu sau duobę. Nors visada prašiau savo draugės, kad jei ką nors ne taip darau, ji pasakytų, netylėtų, bet maniškė nelinkusi daug taukšti liežuviu, ji nutyli ir nepasako. Ji įsitikinusi, kad vyras turi intuityviai suvokti ko moteriai reikia. Bet juk problema ta, kad vyrų ir moterų psichika iš esmės skirtinga; gal ir pasitaiko moterišką intuiciją turinčių vyrų, bet čia tik išimtys. Todėl vyrui kartais reikia pasakyti, priminti ar dar kaip nors įteigti, ką jis turėtų daryti. Negali visuomet taip būt, kad vyras jaus intuityviai ko moteris trokšta. Draugė sako, kad vyras turi nujausti net tai, ko moteriai dar nereikia, bet gali prireikti, sako, kad vyras turi iš anksto žinoti, ko moteris gali panorėti. Čia vos ne aiškiaregystė kažkokia gaunasi. Žodžiu, tokia štai reikli mano mylimoji

. O aš, deja, nesu toks supratingas. Aš jai sakau, kad gal būt išmoksiu šių dalykų, bet ji abejoja, kad to išmokstama, sako, tai turi būti duota iš prigimties. Nors aš įsitikinęs, kad to išmokstama, kad tai ateina per patirtį. Juk kuo ilgiau būni poroje, tuo labiau suvoki, ką reikia ir kaip reikia daryti. Reikia tobulėti kartu, vienam kitą pamokant, aš taip manau. Tik bijau, kad dabar jau nebūtų per vėlu... Jei būčiau situaciją suvokęs prieš kokį pusmetį, gal būt būtume išvengę krizės, o dabar tenka tik viltis...
Nežinau ko imtis, nežinau ką daryti. Matau, kad kalbos apie mūsų santykius ją slegia ir vargina. Bijau, kad kalbomis nepabloginčiau padėties. Ilgai laukti irgi bijau, nes nežinau, ar tai neatitolins mūsų dar labiau. Todėl landžioju ir po internetą, ir po knygas, kad pažiūrėt, ar būta tokių situacijų kaip pas mus, kaip jos sprendžiamos, kas daroma ir pan.