Kas griauna draugystę?

Taip jie butnt tokie (begalvos tik neisizeisk ) Vaikinu mastymas skiriasi nuo merginu, jiem viskas atrodo netaip kaip mums

As pvz vakar su saviskiu susipykau db jis su manim nesisneka o viskas tik todel kad neleidau jam i magistratura stoti, nes nemanau kad temptu na ir nesisnekam, paziesiu kaip ilgai

Ne, na bet tokio dalyko tai ir aš jau nesuprantu... Kaip galima nepasveikint mylimosios gimtadienio proga? Ir dar jei sveikina šiaip draugus, o savo draugės - ne, tai išviso nesuprantu...Hm...
Nors, dabar pagalvojau, kad va turiu bendradarbį panašų tokį, kuris savo žmonai nieko nedovanoja. Jis sako maždaug taip: "o kam čia pinigus leist, kokia prasmė? Juk vis vien iš mūsų bendrų pinigų viskas. Tai, jei aš jai dovaną pirksiu, o ji man pirks, tai tik pinigus bereikalingai išleisim ir daugiau nieko". Tada aš jam aiškinu, kad juk ne piniguose ir pačiame daikte esmė, o dėmesyje, kad reikia pagerbt mylimąją, parodyt, kad apie ją galvoji, kad ji tau rūpi ir pan. Žodžiu, turėjau kažkada truputį šnekos su juo apie tai. Ir suprantu, kad žmoną jis myli, tik būdas jo yra toks, sakyčiau, stačiokiškas . Pas juos, kiek žinau, problemų kol kas nėra, bet tubūt susilauks anksčiau ar vėliau dėl tokio požiūrio
(Šiaip, tiesą pasakius, tarp vyrų kalbos šia tema vyksta vangiai, nelinkę jie (mes) kalbėt taip vadinamomis "bobiškomis" temomis.)





O, aš saviškei esu net įpratęs, kai tik susitinkam, ką nors lauktuvių atnešt Jei ko nenuperku, tai nesmagiai jaučiuosi kažkaip. Na, pačiam malonu dovanot kokią smulkmenėlę. Dažniausiai tai skanėstą kokį atnešu: ar šokolado, ar saldainį, ar vaisių, ar marinuotų karnišonų stiklainiuką (tuos agurkėlius ji labai mėgsta, o man gražu klausyt, kaip ji juos kremta) Bet iš drabužių, ar ko nors iš apatinio trikotažo pirkęs nesu. Galėčiau, aišku, bet jos dydžių nežinau, ji man nesako, slepia. Suprantama, ir gėda truputėlį būtų moteriškų drabužių parduotuvėje, bet aš moku nusiteikt, kad būtų ne gėda, spjaunu į tai, ką pagalvos kiti ir darau


Va dabar pagalvojau, kad vyrams turbūt šiek tiek gėda (o kai kuriems ypač) demonstruoti tokį "sentimentalumą", ar kaip tai pavadini. Vyrai gėdijasi būti jausmingi, gėdijasi būti dėmesingi. Kai reikia moterį suvilioti, jie aišku stengiasi - įsijungia patino instinktas, tačiau, kai moteris jau suviliota, kai ji jau yra vyro "nuosavybė", nėra dėl ko stengtis. Ir gėda jiems turbūt labiausiai prieš kažkokį nežinia iš kur ištrauktą, ar susikurtą vyriškumo įvaizdį, kai neva vyras negali būti atidesnis, nuolaidesnis, dėmesingesnis. Vyrui skrupulingumas emociniuose dalykuose netinka, nedera, taip turbūt dauguma mano. Tą ir savyje esu pastebėjęs ir priekaištų dėl to susilaukęs. Ir kai tai man primindavo, aš truputį užsigaudavau. Tuomet keista situacija gaunasi: vyras užsigauna ir iš principo nenori elgtis kitaip. Ne dėl to, kad negali, ar kad nėra jausmingi ir dėmesingi, o iš kažkokio kvailo principo, išdidumo, ar kaip čia pavadint. Todėl moteriai reikia būt labai subtiliai, kad neužgaut primenant; čia irgi reikia ir supratingumo ir įžvalgumo...

Sudėtingi reikalai gaunasi

Daug tu cia prirasei, ir daug tiesos as pvz suprantu, kad vyrai uzdaresni ir tt, ir stengiuos nepriekaistauti (bent prie kitu), bet kazkaip sunku visad jaustis kazkaip sone, kai negauno ko taip geidi (demesio ir tt), tai kai susikaupia viskas tai ir BUM buna
As vakar saviski izeidziau, bet manau kad iki vakaro issiaiskinsim

Na, nežinau jūsų aplinkybių, bet kodėl neleist žmogui studijuot, nesuprantu. Tegul pabando, netemps, tai išeis

Nes rasant bakalaura jis jau ir 'isterikavo' ir nervavos ir ko tik nebuvo. Tai man teko ji prispausti ir beveik kartu viska parasem, ta prasme po mano kontrole ir su mano pagalba, tai as abejoju jo sugebejimais susitvarkyti dar ir su magistratura o namie girdeti kaip jis keikias, nervuojas ir pan. upo neturiu nelabai gerai, kad mano toks poziuris, bet man rodos kad jis nesugebes. Ir tai susije ne su protu ar pan, o del to kad nemoka save priversti susikaupti ties mokslu, kad issiblaskelis yra ir pan nenoriu as namie girdeti kaip jis savigrauza uzsiima man jau ir bakalauro pakako

o as vakar vel susipykau su draugu.. nu taip susinervinau kartais tikrai pagalvoju, gal jam ne visi namie... as kazkaip manau, kad jei du zmones gyvena kartu, tai jie paiso viens kito nuomones ir siaip atsizvelgia viens i kita priimdami kazkoki tai sprendima... o dabar... toks jausmas, kad jis tik vienas gyvena, lyg manes nebutu... mano nuomone jam nusispjaut... ir ka tada daryt...???

Na jei taip, tai gal tu ir teisi






O ką tu su juo kalbi ir kaip jis tau atsako? Kodėl jūs nesusikalbate? Ir kaip būdavo anksčiau?


Beje, nežinau ar teko skaityti/girdėti, tačiau kiekvienos poros (ir susituokusios, ir tik draugaujančios) gyvavime tam tikru metu įvyksta krizės. Šios krizės yra praktiškai dėsningi poros santykių raidos momentai, todėl jų neišvengia jokia pora. Pirmoji ir, kiek žinau, rimčiausia krizė įvyksta maždaug 3-7 metų laikotarpyje. Ji taip ir vadinama - 3-7 metų krizė.

O ką tu su juo kalbi ir kaip jis tau atsako? Kodėl jūs nesusikalbate? Ir kaip būdavo anksčiau?
Beje, nežinau ar teko skaityti/girdėti, tačiau kiekvienos poros (ir susituokusios, ir tik draugaujančios) gyvavime tam tikru metu įvyksta krizės. Šios krizės yra praktiškai dėsningi poros santykių raidos momentai, todėl jų neišvengia jokia pora. Pirmoji ir, kiek žinau, rimčiausia krizė įvyksta maždaug 3-7 metų laikotarpyje. Ji taip ir vadinama - 3-7 metų krizė.
[/quote]
saip tai matai jis uz mane daug jaunesnis... kartais pagalvoju gal del to... ir siaip, mes esame labai skirtingos asmenybes.. as augau kaime, daug dirbdavau ir zinau ka reiskia taupyti, ka reiskia uzsidirbti... o jis yra islepintas tevu vaikelis... jis turejo viska ko norejo, meile ,pinigu, laisve... as to is tevu negavau.. tai dabar ir yra sunku... as noriu taupyti, noriu rimciau pradet gyvenima, ojis kazkaip nesupranta to... pavyzdziui vakar susipykom del jo gimtadienio.... jis kiekvienais metais draugams pakelia didziule puota... tai as jam pasiuliai siais metais siek tiek viska apribot... nes pinigu ne per daugiausia yra... reikia paskola moket (uz nama), reikia ir siaip remontams pataupy... o jis kazkaip nesirupina tuo... jis man pasake, "cia mano gimtadienis, ir as ji pasidarysiu toki, kokio noriu, o jei tau nepatinka, tai tu gali su manim nesvest"... nu kai jis man taip pasake, as iskart uzviriau pokalbi apie musu santykius... aisku as graziai be jokiu pykciu, ramiai jam pasakiau, kad del tokiu visu musu nesutarimu, man yra blogai ir kad as labai delto kankinuosi... o jis man atsake: "man viskas yra gerai, as musu santykiuose nematau jokiu problemu" ... tai kaip as beturiu su juo kalbet? nebesuprantu...

Na mano gyvenimas istysa krize musu charakteriai labai jau karsti, tai pesames daznai (na ne fiziskai, tik barames). Kaip pavydziu tom porom kur draugauja ir neikarto susipyke nebuvo

Sunkoka pas tave padėtis, iš tiesų. Nujaučiu, kad jis tiesiog dar nenori šeimos. Jis dar nori pasilakstyti, dar nori pabūti jaunas, dar nenori užsikrauti atsakomybės. Aš pats gal nebuvau plevėsa ir baliams nešvaisčiau pinigų (nors išleisdavau nemažai kitiems asmeniniams dalykams), tačiau taip pat prisimenu, kad nelabai norėjau kurti šeimą. Man atrodė, kad tuo visa laisvė, jaunystė ir gyvenimo smagumas pasibaigs. Atsiras vaikai, rūpesčiai.... Kažkaip to nesinorėjo. Tačiau tas laikas praėjo. Dabar suprantu, kad subrendau šeimai ir jos tikrai noriu. Bet dar prieš kelis metus buvo kitaip. Todėl gal būt ir tavo draugui tas pasireiškia, gal jis tiesiog dar nepasiruošęs gyvenimui.


O nepaisant skirtumų, ar daug jūs turit bendro? Pomėgius, skonius ir pan.?

Papildyta:



Mes gražiai draugavom ir visiškai nesipykom, tačiau kaip matai šis dalykas nuo krizės neapsaugojo... Tai matyt kažkoks psichologinio virsmo etapas poros gyvenime. Norom nenorom kiekviena pora jį turės pereiti (gal esama išimčių, bet jos labai retos). Tai ne barnis ir ne pyktis, tai kažkas kita.

O jūsų porai, manau, tiesiog reikėtų tvardytis, ramiau priimti vienas kito elgesį ir pažiūras Kitaip sakant, kantrybės daugiau reikia

o tai kada bepasiruos? jis jau selsta nuo 13 metu... visko pas ji gyvenime buvo, ir mergu, ir alkoholio... as nelaikau jo pririsusi. Isleidziu ir viena su draugais ir gana daznai... gal net per daznai... bet man tik nesuprantamas dalykas yra, kaip jam gali taip viskas nerupeti? nebesuprantu, ar jis myli mane ar ne... tik jauciu kad kasdien meile blesta ( is mano puses) ir bijau, kad nebutu taip, kad biena diena ji baigsis, o jis tada susipras, bet bus per velu...

O ar svarstei, kiek jūs vienas kitam tinkate? Kaip jūs susipažinote, už ką tu jį pamilai? Ar jis visuomet toks buvo, ar tapo kažkuriuo metu? Kaip pas jus buvo pradžioje?



(dabar skubu atsijungti. Sėmės ir stiprybės)