
Jo..nervu buvo daaaug....Bet, kazkaip..as kaip liutas - ieskojau teisybes, bt su saiku..jis - ozys, uzsispirdavo...bet, teisybe mego..Tai, na siaip..kaip oziukui - visada nusileisdavau...bet veliau - jei kaltas jis...tai suprasdavo ir ivertindavo..Dazniausiai, as "visko" isklausydavau, kartais "pariaumodavau"...bet jis issiliedavo, ir kaip mat budavo geriau.
Nezinau, gal ismokau neimti visko kaip priekaistu, o kaip patarimus (aisku kartais barniu forma), ismokau "duoti" jam kelia, kartais "duot" issirekt..labaiu zlugdydavo, kai tylejau

tada pasiusdavo...Be abejo..budavo ir asaru - jis i jas nereaguodavo (per barnius)...galejau verkt iki numirimo - Dzin..bet..po tylos keliu valandu... Viskas budavo gerai...
Jei..kaip as pasiilgau savo angeliuko...