Kas griauna draugystę?

Nedasunta jiems... bent maniskiui... Kartais tiesiai sviesiai paprasau - paskayk man ta ir ta... O prisiglausti, kai sunku, deja, galiu tik prie kompo - dazniausiai...
Bet nuo vakar, ir kol kas, man jau maziau skauda.Cia pasikalbejau pasikalbejau, dar ir laiko biski praejo - tai jau ir geriau. Tik dar normaliai su MB nekalbejau. Tikiuosi, nesipyksim, ir itampos nebebus.
Geros dienos visoms:)

Skaičiau, skaičiau temą ir galiausiai supratau, kad patarimas "pakalbėkite atvirai, nuoširdžiai" ir t.t. ne mums. Kiek kartų bandyta, ir nieko, nors užmušk. Tyli arba kalba, kad nesąmones kalbu, pyksta. Jis apskritai nekalbus su manim, nors iš tikrųjų yra labai komunikabilus. Man tai labai erzina. Jis apskritai, bando neįsileist manęs iš savo asmeninį gyvenimą, nors mes jau kartu labai ilgą laiką. Man trūksta bendravimo, šilumos, rūpesčio iš jo pusės (ir aš tai nuolat primenu), o jam atrodo, kad aš iš musės padarau dramblį, kad iš tikrųjų viskas tvarkoje... Nesuprantu aš jo.. Gal mūsų santykiam tikriai gresiai nutraukimas, nes ir jism ir aš šį klausimą esame iškėlę. Bet vistiek skaudu...

Jau galutinai prisidirbau... pareiske, kad iki pirmadienio visai nenori su manim niekaip bendrauti... nes isiutinau... liudna. Pati zliumbiu. Nezinau, kaip procesa stabdyti...

nieko..manau praeis jam sitas nenorejimas kalbet..ir isiutis..

O apie ką būna tie pokalbiai - ar tik ne apie tai, kas svarbiausia atrodo Tau? Gal tikrai jo akimis tai "musės", bet ar klausei, kur jis mato "dramblį"? (Jei pykstatės, kažkur "dramblys" vis dėlto yra). Juk greičiausiai tai, kad Tau "tūksta bendravimo, šilumos, rūpesčio iš jo pusės", yra jau pasekmė, o ne priežastis. Ir jei dar kiekvieną rimtesnį pokalbį pradedi nuo tokių priekaištų, vargu ar draugas/vyras gali jaustis suprastas ar matyti prasmę plėtoti tokį pokalbį.

Sveikuciai, kaip besilaikote? kaip merginos gyvenat? as puikiai pradejau dirbt,susiradau buta nuomotis jauciuosi pati laimingiasia ir su mb nebesipykstam taip, ner laiko.. as uzsiemusi dabar buvau jau pamirsusi ka reiskia paciai valdyt savo gyvenima ir turet veiklos tikiuosi taip ir toliau bus ir vienaip ar kitaip sukursiu savo laime, tiksliau sugebesiu ja islaikyt o ir mb mano akimis prisimine kokia galiu but, kazkokia pagarba jauciu, ir kviest visur vel pradejo ir atrodo vel nebenuobodu dviese but...tik negaliu patiket,kad cia tik tokios bedos ir buvo, ne..manau cia pasikeitus situacijai keiciasi ir aplinkybes,bet tas dramblys vistiek dar islys bet kaip ir sakiau dabar as rami ir laiminga
skaniu ir ramiu svenciu jum

tai faina, kad į gera klostosi..

pas mus irgi viskas liux
su šventėmis

Sveikutes,
cia dar viena priezastis prie "kas griauna draugyste"- MAMYTE
Jau net vemti vercia nuo turimu santykiu, kuriems pries pora dienu puse metu suejo. Pirma lyg ir viskas gerai klostesi, atrode, kad tevai palaiko, nors kartais papildavo alyvos i ugni lyg tarp kitko uzsimindami apie jo buvusiaja, bet "mane jie palaike!!" (buvusia jie laike apskritai jo neverta ir t.t.- zodziu, buve santykiai is anksto buvo pasmerkti zlugti, nors "vaikai" tampesi 4,5metu, buvusi "marti" ne karta buvo pavaryta taip, kad paskui i jo tevu namus net kojos nebekele).
Cia dar tvarkydama ir buvusios daikteliu senu radau, nors jis buvo sakes, kad viska ismete. Ir neblogai uzsleptu. Niu ir prasidejo.. Nenorejau jo nei matyti, nei girdeti, bet anas buvo toks ikyrus, kad net jo tevu paprasiau, kad paaiskintu vyrukui, kad viskas baigta. Gavau is ju atsakyma "Seniai vykdeme tai, ko jus prasete dabar del musu sunaus..". Zodziu, net zagtelejau... Tada pamaniau, kad gal ne ten suo pakastas, ishsisnekejom, ishsiaiskinom, jis pats nustebo del kai kuriu dalyku, kuriu jis nezinojo del savo tevu elgesio. Bet.. niekas nepasikeite. Po dvieju savaiciu kaip tik per musu pusmeti susiriejom ir kaip tik del jo tevu.. Ir mamyte jau jam postringiauja, kad gal "mums reikia pabuti skyrium". Zodziu, gaila santykiu, bet kai vyras nors ir 30m, bet yra mamytes sunelis, tai.. pries veja nepapusi. Mamyte tokiems vyrams lieka mamyte, nepaisant sveiko proto, kai aiskiai ne vienas pasakytu, kad vyras senberniauja sesutes ir mamytes veltui nenueinanciomis pastangomis

Gal kuri turit "vaistu"? Ar beviltiska? Man jau taip jo mamyte varo vezi, kad norisi jai ko nors negero palinketi- nors vyras seima sukurs ir vaikais gales pasidziaugti.. ne teveliu ir sesutes pavidale

Jetus, net geriau pasidare, kad ne as viena kovoju su visokiais "pigiau gi namuose filma paziureti" ir "ledai ir namie skanus".. Baigiu nuprotet nuo tos vyriskos filosofijos Gal kas kokia paslapti zinot, kokia kalba su jais kalbetis? (retorinis klausimas)

Suburti kokiam nors graziam laikui butu visai smagu, as vilniuj

Galu gale vakar tą dramblį ir jo didumą pagaliau pamačiau. Po 5 metų teliko prisirišimas ir tiek. Jis taip man ir pasakė. Dėl supratimo, tai jau seniai nebesuprantam vienas kito, tiesą sakant, nei jis, nei aš to ir nesistngia padaryt. O vakar (net pati nustebau) pavyko pasikalbėt ir viską išsiaiškinti. Sutarėm padaryt pertrauką. Bet aš manau, kad tai tik švelnesnis išsiskirymo pavadinimas. Kažkaip sunku rašyt...

Bekit jus nuo mamyciuku merginos, baisus padarai su nepilnavertiskumo kompleksu ir be savos nuomones, o dar daznai pasitaiko tarp ju pavyduoliu ir itaruoliu

Bandysiu si karta tikrai nebegryzti. Per ta laika 2k susitaikem ir 2k susipykom Paskutinis susipykimas kaip tik uzvakar ir buvo, vakar daiktus susikroviau ir gana. Laikas pradeti gyventi!!

Toks jausmas, kad jis kaip zirafa. Letai daeina. Atsiranda kokia smulkmena ir susipykstam (per kaledas aisku tai nebuvo smulkmena, kai per visas sventes isvare ir paliko viena). Pirma visa gerkle rekia, kad nekaltas, tada dar pavaro ant manes, trenkiu durim, o tada po kokio 5 sms varymo pabunda ir pradeda jo manymu "zemintis": "atsiprasau uz ta smulkmena (pagaliau daeina, nuo ko viskas prasidejo), o del viso kita as nekaltas, pati sunervinai ir isejai, tai ir pasakiau, uz tai neatsiprasinesiu". Praignoruoju dar kuri laika, tai pradeda daeiti, kad vis tik negerai kalbejo ir t.t. Pasipila pazadai daugiau taip nedaryti, kad myli ir negali ir t.t. Ir viskas "vel gerai"... O tas vel baigiasi ties kokia kita smulkmena, pvz "jam netinkamu tonu pasakyta pastaba". Ir vel tas pats per ta pati.

Zodziu, duodu sau pazada- isejau su visam is tu namu. Kaip tycia jis vakar vakare dar pirsta ishsinarino ir sedi su gipsu, tai greiciausiai atleks mamyte priziureti "likimo valiai" palikto sunelio, paplaus smegenis, kad as tokia ir anokia, kad taip ir turejo buti, kad as jo neverta, mes neturejom buti kartu ir t.t. Pilna mamytes reabilitacija. O vyrui jau virsugalvyje plaukai reteja...

Ir kartais toks jausmas susidaro, kad tie jo "myliu" ir visos pastangos buti kartu - tai ne del manes, o butent del tu retejanciu plauku.. Manau, kad galbut tai isikalus i galva bus ramiau trinti jo tik atejusias neskaitytas zinutes ir nestradalinti del kazkokiu santykiu, kuriose tu esi paskutinej vietoj- tik kaip irankis jam tramdyti savo artejancios senatves ir vienatves baime.