mamai anksčiau pasakiau, nei tėčiui. Ji net nubalo visa... Bet aš ramiai jaučiausi jai sakydama, šiaip ar taip man jau 36 metai...
Labai džiaugiuosi, kad laukiuosi. Vienu metu maniau, kad negalėsiu turėti vaikų: esu turėjusi keleta persileidimų... Progesterono žemas kiekis, kaip vėliau man buvo paaiškinta, ir kiek išverkta ašarų sulaukus eilinio mėnesinio sirgimo...
tik kažkaip su tuo mano vyriškiu išėjo... Jau atrodo, nedurna esu, ilgai juo netikėjau, viskas buvo kaip sapne: įrodinėjo, kad myli, dovanėlės visokios, dėmesys, sakė, kad nori su manimi vaikų... o po to ištvėrė tik iki trečio mano nėštumo mėnesio... sugalvojo, kad nieko nenori keisti savo gyvenime...
bet aš jam dėkinga už vaikelį.
mane galima pasveikinti: nuo pirmadienio į dekretines išeinu, taigi, jau nuo šiandien atostogauju
