QUOTE(Džiugilė @ 2009 11 19, 12:40)
Aišku

O ar yra jūsų mieste daugiau tokių vaikučių, ar bendraujate? Aš irgi galvoju, kad lengviau, kai yra panašaus likimo žmonių šalia, kai gali pabendrauti. Kažkaip drąsiau, o ir supranta gi labiau nei kiti
Dar noriu paklaust, kokia žmonių reakcija, kai būnat su savo vaikučiais mieste ar kitur, kur daugiau žmonių? Gal nuskambės kvailai, bet aš šiek tiek bijau žmonių požiūrio

Mes maži dar (1,5 mėn.) ir nesam susidūrę, bet pati jaučiu, kad dar nesu susitaikius su tuo, kad mažiukas turi DS. Tai net vengiu žmonių, net kartais nenoriu bendraut, kad neklausinėtų... Žinoma, artimieji ir geriausi draugai viską žino ir bendrauja, bet kalbu apie pažįstamus, bendradarbius ir t.t.
Mes irgi esam vilneciai, gyvenam virsuliskise, tai kada galim pasimatyti. As irgi uz kad reikia tokiom mamom bendrauti, kad musu vaikuciai tarpusavyje bendrautu ir draugautu
Hm skaitau ir prisimenu kaip as pergyvenau pirmom dienom apie zmoniu reakcija, apie bendradarbiu nuomone. Grizus namo mes su vyru daug kalbejom kam pasakyti, o kam ne. Nors mums jau 9 menesiai apie musu sindromiuka zino tik patis artimiausi zmones, visiems kitiems as manau kad neitin reikia ir zinot, nes kaip teisingai sake Izabele paskui prasideda o gal motyna ruke, o gal gere, o aplamai prisigalvos tokiu ciudu kiek tik musu broliu lietuviu fantazija leidzia
Aisku grizus is ligoniniu ilgai nebendravau su savo draugais, nes buvo didziulis piktys ant viso pasaulio, bet su laiku viskas praejo. Labai bijojau bendradarbiu apsilankimo, tai juos lankesi praeita penktadieni, tai istikruju nebuvo ko ir bijoti, pabuvo ir isejo

O kas lecia musu seimos problemas, ligas ir t.t as manau jiems nera reikalo to zinuoti. Kaip neskambetu ziauriai bet zmones dziaugesi kito zmogaus nelaime, nors is kitos puses paziurejas i musu situacija, cia yra didziausia laime, buna ir blogiau........................
Sutinku, kad dabar lengviau auginti tokius maziukus ir daugiau galim jiems duoti. Nes visai neseniai lankemesnamuciuose ir palieka tokius vaikucius, ten dirba labai gera moterys, kuris uzsimineja su jais ir atiduoda save visa,tai ejom konsultacijos, ka dar reiketu daryti, kokius pratimus atlikinet ir siaip ivertint jo sugebejimus. tai paskui mes su kalbejom kad 20 metu atgal buvo sunkaiu, nes mazai buvo specialistu kurie imdavosi darbui su jais ir aplomai kalbeti pie paprasta darzeli ir mokykla, tokiu kalbu aplomai nebuvo. O dabar laikai pasikeite, yra zimiai daugiu visko ka galim pasiulyti jiems