tarnybinis romanas

Nagi gražus, patrauklus, pradeda dėmesį rodyti - bet negi neapninka abejonės, kad gal geriau nereikia, visgi šeima, darbas.

Kitas klausimas: o jei viršininkas būtų nevedęs?

Žinot,kai šeimoje santykiai nėra labai šilti...be to,juk labai saugiai elgiausi, vyras nieko nesužinojo.
Tiesą pasakysiu-jei viršininkas nebūtų vedęs,manau būčiau viską padarius,kad mūsų santykiai nesibaigtų.

mano manymu, jei jis butu nevedes, tai galejo virsti graziausiais santykiais gyvenime. Juk jis normalus vyrais, kaip ir visi, tik kazkuo ypatingas, jei sitaip suzavejeo

Jis labai paprastas, tikrai. Tik gal mane suzavejo tas ypatingas jo demesys, rupinimasis, jo tvirtas charakteris ir nuosirdumas bei teisingumas. Vienu metu net atrode,kad jis rupinosi manim kaip dukra, juk man 26,o jam 40. Bet niekada is jo puses negirdejau nei vieno priekaisto,nei kazko tokio,kas mane atbaidytu..

kadangi isgyvenu kazka panasaus, todel ir sakau, kad tai gali buti nuostabiausias laikas gyvenime, juk negali zinoti, kad dar laukia ateity

Drugeliai skraido skaitant

Gal galit papasakot apie pačią pradžią? Na nuo ko viskas prasidėjo, kaip supratot, kad darbiniai santykiai jau peržengia ribas? Kada pastebėjot pasikeitusį viršininko elgesį? Lytiniams santykiams lengvai ryžotės?

mano atveju tai ne virsininkas. O pradzia buvo darbo vakarelis, kurio metu teko pabendrauti. Jo metu nieko neivyko, bet tai buvo pradzia link artimesniu santykiu. Viskas vystesi labai palengva. Niekada nepamirsiu jo zodziu pradzioje: jei taip toliau, tai pavirs i kazka labai didelio ir stipraus. Pavirto
Tiesa, tai trunka jau pusantru metu. Mums gera kartu, bet tai trukdo asmeniniams santykiams. dabar manau, kad nei uz ka sito laikotarpio neisbraukciau is gyvenimo, nors jei kas atsuktu laika atgal, bijociau tokiu stipriu jausmu, niekada nepavirsianciu i seima

Galeciau papasakot apie tuos santykius,kurie paliko didziausius prisiminimus.
Kai isidarbinau i VRM istaiga,buvau paprasta niekuo nesiskirianti nuo kitu pareigunu. Tik gal aktyvesne :-) metus as to zmogaus net nepastebedavau, nes tai buvo TABU,bet tada dar jis nekrito i aki. Laikui begant mane pakele pareigose,nes labai stengiausi ir mes pradejome dirbti viename aukste, bet skirtinguose kabinetuose, taciau jis kiekviena ryta uzsukdavo arbatos,bet tada dar as buvau labai tyli ir tik stebejau ji. Po keliu menesiu pradejau pastebeti,kad vis dazniau norisi uzeiti pas ji i kabineta be priezasties,tiesiog uzeiti taigi visus popierius stengiausi perduoti as pati. Savaime gavosi,kad pradejome bendrauti ivairiom temom. Ir viena vakara isdrisau parasyti jam zinute. Kazkas panasaus i "man labai patinka su jumis(tada dar kreipiausi i ji taip)bendrauti ir labai patinkat kaip vyras". Labai bijojau,kad paskambins,bet jis tik parase zinute,kas mane labai nustebino. Padekojo uz tokius zodzius.
Kazkada vyko kazkoks baliukas, kur dalyvavo ir jis,ir kazkaip gavosi,kad sedejome salia-labai dziaugiausi. Jis daug negeria, bet truputi isgere. Tada nuejo i savo kabineta ir paprase jam atnest dokumentus. Atnesiau. Tuomet paprase kavos. Padariau. Kai atnesiau kava,kazkodel prisedau ant stalo krasto. Jo zvilgsnis perbego per mano visa kuna,tada jis pakviete mane palaikyti kompanija kol rukys. Iki lauko duru buvo apie 12 metru-ta atstuma mes ejome apsikabine veliau,kai jau dauguma zmoniu isejo,mes likome jo kabinete,kalbejomes apie viska daug laisviau nei pries tai,tada jis pasiule kuria diena po darbo susitikti. Zinoma as sutikau. Bet susitikti taip ir nepavyko kazkodel. Tad visas romanas vyko darbe. Bego dienos. Mane vel pakele pareigose,truputi jo deka. Tada jau jis tapo mano virsininkas. Ir jau rytais jis ateidavo pas mane kavos/arbatos. Vis daugiau paklausinedavo apie mane pacia,apie seima, pasakodavo apie save ir savo seima. Man viskas buvo idomu. Naturaliai idomu,o ne dirbtinai. Galejome ir juokauti laisvai. Labai daznai girdejau is jo malonius komplimentus apie tai kaip atrodau, kaip gerai padariau jo pavesta uzduoti ir t.t.Daznai kolegos rasdavo ji butent mano,o ne jo kabinete.
Per vieno kolegos gimtadieni mes staiga tapome dar artimesni. Sokis mus suartino,manau. Jis mane laike labai stipriai,bet svelniai, paskui pritrauke prie saves ir kuzdejo i ausi grazius zodzius. Tada pabuciavo. Tuo metu salyteje buvo keli zmones-zinoma jie mate. Bet nei as nei jis apie tai negalvojome. Jis paklause,ar mes galime eiti i jo kabineta ir pabuti dviese. Zinoma TAIP. Jis uzrakino duris ir pradejo mane buciuoti. Paskui paklause,ar galima testi...as buvau jau tada laiminga,kad galejau ji matyti ir jausti salia, zinoma kad as sutikau! viskas vyko ant jo stalo,tarp popieriu bet kiek aistros buvo! kiek svelnumo! Tik dabar kazkodel is pasamones isplauke jo zodziai: Mano vaikai jau uzaugo,visai noreciau dar karta palaikyti ant ranku koki karapuza,isivaizduoji kaip butu faina". Dieve mano,prisiekiu,tik dabar tai prisiminiau...o tuo metu mane sie zodziai gal sutrikde.
Toliau bego dienos,savaites...kelis kartus jis sake, kad turi dvi zmonas-viena namuose, kita darbe. Teko kartu su juo kelis sykius vaziuoti namo jo tarnybine masina. Vairuotojas nuvezdavo namo ji,paskui mane. Vis dazniau uzeidavau pas ji i kabineta be priezasties. Kai koridoriuje prie manes prieidavo koks nors kolega, jis ta pacia minute jau buvo prie manes,lyg nujausdamas kazka.
Dar kelis kartus buvo aistringas,selmiskas seksas, bet juk daugiau nieko ir negalejo buti
Gavosi taip,kad buvo etatu mazinimai ir jis neturejo savo zodzio, tad man teko palikti darba, o kartu ir ji. Taip,pirmom dienom buvo labai sunku,buvo ir asaru. Liko grazus prisiminimai.

Olga, man smalsu, kaip jautetes grizusi namo ir ar neskaudejo ji isisvaizduojant su zmona? As klausiu veikiau ne is smalsumo, o ieskodama kazkokiu atsakymu i savo klausimus. Mano situacija taip arti jusiskes, tik as labai isgyvenu

O kaip gražu Ypač tie prisiminimai apie pirmus komplimentus, pirmus bučinius

Kaip kolegos reagavo į jūsų romaną? Juk pastebėjo

Grizus namo as stengiausi kuo maziau galvoti apie, nes kai galvojau-visada tik su sypsena veide ir nenorejau kad kas matytu. Zinoma,guledama lovoje mintys buvo tik apie ji, bet turbut tai buvo vienintele vieta,kur galejau laisvai apie ji galvoti. Tiesa sakant niekada nesistengiau isivaizduoti jo su zmona. Gal todel,kad tuo metu kai buvome tik as ir jis nesinorejo galvoti apie liudniausius dalykus. Bet zinot,kazkokio pavydo nebuvo. Gal dar ir todel,kad labai jau svelniai elgesi su manim ir man atrode,kad tik su manim jis taip elgesi,gal gi su zmona per 20 metu jau pabodo.

Papildyta:


Neabejoju kad pastebejo,bet kadangi jie visi iki vieno buvo labai tolerantiski,nei vienas man nieko nepasake. Taip,buvo uzuominos "o ka jus ten kartu daret?" arba "vel jis tavo kabinete" arba "sekasi gi tau-neeiline iseigine".

O as jauciuosi pasimetus. Man visuomet gera su juo: ir darbe, ir parke, ir kalbant telefonu, ir skaitant zinutes, ir pan... As tikiu, kad jis mane labai myli, taip pat jauciu jo geruma, artuma, nora buti salia. Bet kai pagalvoju apie ji su kita, man negera.. zinau, kad skamba kvailai, juk cia as gaunuos meiluze, kaip ir netureciau teises kazkaip taip jaustis, bet visgi mane tai griauzia. O mano pacios santykiai su saviskiu-namiskiu subyrejo. Na, bent jau lovos reikalu as suvaidinti taip gerai, kaip sypsenos ir svelnumo nemoku