Rasma, neišdumk kitą kartą taip, pagaut neina 
taigi, išklausėme vakar pirmąją KN paskaitą apie odą. Sunku net parašyti, apie ką ji, nes iš tikro apie viską buvo

Be to, kad sužinojau ir kažką naujo, įkvėpė man Laimė pasitikėjimo savim, nes pasijutau netobula, bet užtat kokia laiminga
kol pereisim prie konkrečių dalykų - kremų, aliejų, prausiklių, bandė Laimė mums filosofiškai paaiškinti, kas yra oda, kam ji reikalinga. Anot jos, per amžių amžius oda buvo tarsi kūno apvalkalas, namai, neatsiejama kūno dalis, tačiau iš JAV atėjo kita mada - oda tapo kažkuo atskiru, komercijos ir milžiniško pasipelnymo objektu.
Viduj buvo baugoka, kad kenčia šiuolaikiniai žmonės kažkokį susidvejinimą - aš ir mano oda.... Gali būti, kad būtent psichosomatinės priežastys ir lemia, kad nesusitvarkome su oda, ją beria, mėto spuogais ir t.t. Žodžiu, kuo būsim stipresnės, laimingesnės, tuo oda bus sveikesnė, gražiau atrodys, spindės

įdomus aspektas, vertas susimąstymo, kad faktiškai atvirkščiai proporcingas susidomėjimas odos "puošybos" ar perdarybos reikalais (auskarai, tatuiruotės, lipdukai, plastinės operacijos ir t.t) ir odos ligų gausybė (bėrimai, vėžiai ir pan.), kokios dar nėra buvę. Kuo labiau eskaluojama odos tema medikų bendruomenėje, žiniasklaidoje, tuo žmonės vis labiau siekia būti panašūs į modelius glianciniuose žurnaluose visomis įmanomomis priemonėmis

dar įdomu, kad genijai savo šedevrus tapydavo žvakių šviesoje, o joje net ir amžiuje esančio žmogaus veidas yra švytintis. Tuo tarpu mūsų eros džiaugsmas elektra daug visko išryškina, mes save įvertiname ir liekam nepatenkinti....
būtų įdomu ir kitų nuomonės apie pirmą paskaitą, nes buvo ir nieko nesižyminčių, ir žiovaujančių