Net nezinau nuo ko pradeti pasakoti, nes sirdy taip sunku visa tai pakelti... Sedziu ir verkiu beprotiskai, neturiu kam pasiguosti, neturiu kam pasipasakoti, jauciuosi tokia vienisa, isduota, niekam nereikalinga... Lovytej guli maza 2 men. mergyte ir verkia...
Su vyru pradraugavome 5 metus, santykiai buvo nepriekaistingi, niekados nesipykome, prisiekinejome amzina ir beprotiska meile vienas kitam. Dar po 2 metu susituokeme, as buvau garantuota uz ji, uz save, uz mus, kad busime laimingi visa gyvenima, niekados tuo neabejojau. Metus laiko planavome kudikeli, kol pries 2 men. gime dukryte. 1 men. vyras beprotiskai dziaugesi dukryte, mylavo ja, nesiojo nuolat, net tevai negaledavo paimti, nes nuolatos rupinosi vyras ja. Stengesi ir kad man butu gerai, rupinosi mano sveikata, zodziu padejo kuo galejo. Po men. jis turejo gristi i uzsieny, kur turejo darba, mes dar likome Lietuvoje sustripreti ir tada planavome gristi irgi. Kelioneje vyras paveze pakeleive ir tai buvo klaida. Merga uzlipo ant jo vos tik nuvaziavus iki galo, o jis tam neatsispyre. Po to seke ju menesis bendravimo sms ir skype. O kai grizome pas ji, pamaciau visiskai kitoki svetima zmogu, kurio nebeatpazistu. Vyras pareiske, kad jam gera su ja, kad nzn ar ka nors dar jaucia man. O as nesuvokiu, kaip gali jausmai isnykti per men. nebuvimo kartu? Jis viska pasiryzes mesti, nubraukti 7 draugystes metus, galu gale 2 men. mergyte taip ilgai laukta taip pat nebeidomi. As nesuvokiu kaip kazkokia mergse sugebejo susukti galva, kad viska istrinti vardan jos?
Gyvenu dabar dar su juo, vis dar tikiuosi naiviai, kad jis atsipeikes vardan mergytes, kad pabaigs santykius su ja ir bus su mumis? Bet kaip yra skaudu matyti, kaip jie vis dar susirasineja sms, skype, nuo manes viska slepia, tarytum buciau nereikalinga ir pasaline. O as sedziu namie su vaiku ir verkiu.
Kaip man elgtis nebezinau? As ji vis dar labai myliu ir nzn kaip galesiu gyventi be jo?
