QUOTE(zuzu @ 2009 10 15, 19:02)
tą ir turėjau minty. moteris visad esti ta
gerietė, vargšė, kuri toliau tempia, o vyras ant pečių kinkuojasi smagiai. na nevisi tokie atvejai, bet dauguma. gal pažįstat vyrų, kurie ir diRbtų, ir vaikus žiūrėtų ir dar grindis plautų, kaip šių laikų moteris...
Man atrodo, zuzu, aš suprantu, ką Jūs norite pasakyti - gal net sutinku, kad moteriai tenkančių darbų našta neretai yra kur kas didesnė nei vyrui. Tik aš galiu nušviesti situaciją MB žodžiais (po to, kai aš kažkada jam, būdama sumautos nuotaikos, prikišau, kad va, aš taip dėl jo stengiuosi, tiek milijonų gerų dalykų darau, o jis sumauto gero žodžio man išstenėti nesugeba ar mašinos N-tąjį mėnesį pas meistrus nenuvaro): "Aš tavęs neprašiau dėl manęs stengtis, o jei kažką darai dėl manęs, tai daryk, nes pati to nori, ir man neprikišinėk. Arba nedaryk nieko". Viskas. Pokalbis buvo baigtas ta tema - po šiai dienai
Ką aš tuo noriu pasakyti? Vyras yra toks, su kokiu pasirinkai gyventi - ne toks, kokį įsivaizduoji ar norėtum, kad jis būtų. Visokie prašymai, kad vyras elgtųsi kitaip, nei jis moka ar nori, aš įsivaizduoju, varo vyrą į neviltį ir sukelia didžiausią pasipriešinimą (bandau įsivaizduoti, jei man, pvz, MB nuolat priekaištautų, kad vakarienei "ne tą" pagaminau, ar kad patalynės nepakeičiau, ar kad per retai/per dažnai sakau Myliu - oj, kaip virčiau viduj...arba nervinčiausi). Ir jei mes sakome, kad "tempiu, aukojuosi", vadinasi, mes kažką darome vyrui ne iš noro, malonumo ar įpročio, o... gal dėl to, kad mums priimtinas toks "kankinės" vaidmuo? Gal mums patinka, kai mus aplinkiniai guodžia, kad "jo, tu čia tokia gera, stipri, o jis toks nevykėlis..." - tada lyg ir mūsų savivertė kyla, maždaug "aš tokia pozityvi, o jis toks neigiamas". Bet santykiams nuo to ne lengviau. Jei moteris elgiasi kaip auka (ta, kuri aukojasi), vyras ilgainiui perims "žaidimo" taisykles ir pradės elgtis kaip skriaudėjas (tas, kuris išnaudoja). Grįžtant prie psichologų - anie teigia, kad yra auka, atsiras ir skriaudėjas...