
viskas prasidejo pries metus, kai savo pusantru neturinti mazyli pradejau vedziot i jos namus (pas ja toks minidarzelis).. labai patiko, kaip darzely, daug vaikuciu, skanus maistas ir t.t. taciau esu labai svelnaus budo ir nemoku laiku pasakyti STOP... taigi, prasidejo kvietimai kavos isgert, pakalbet, kartu sventes svest ir t.t.
(gyvenam ne LT, taigi truko draugu ir man, ir jai).. po to paprase, kad vienu reikalu padeciau jos dukrai, ir kai padejau, po kiek laiko tai dukrai kazkas nepasiseke ten -as likau kalta, visi mano pasisakymai, pokalbio detales iskilo i viesuma ir daug daug dar visokiu nesamoniu atsitiko... o baigesi tuo, kad kai ruosiaus eit i darba ir nuvest vaika, ji pasake, kad iseina pas gydytoja (atseit), noredama mane iskaudint... na, zodziu, taip gailiuosi dabar, kad leidausi su savo aukle i asmeniskumus...
turetu but su aukle kaip darbe-atvedei vaika , paemei ir ... viso gero... zinoma, galima pasveikint svenciu proga, bet nieko nepasakoti... nei apie save nei apie savo seima...
