Taigi,mamos

perskaiciau tema ir prisiminiau,kai po gimdymo pamaciau savo maziuka...jausmas aisku nerealus

is karto pajutau ir meile.. ir rupesti..ir globa..ir baime,kad tik viskas jam butu gerai...na bet prie isvaizdos

niekaip negalejau priprasti ir suprasti,i ka jis panasus

..

laukiau mazo angeliuko...o jis buvo svelniai kalbant,nelabai simpatiskas - akutes siauros puliuoja ( veliau paaiskejo,kad asaru latakai uzsikimse...) plaukuciai juodi pasisiause (palyginimui,kaip pas laukini kaciuka

) virs akies fanariukas (vadinamas gandro bucinys), nosiukas inkstiruotas...visas toks ilgas istyses(54 cm)...Jis visiskai neatitiko to ,ka piesiau vaizduoteje laukymo metu:) Na turejau su kuo palyginti, tuoje pacije palatoje gulejo mama su laabai grazia mergaite...kontrastas buvo dar didesnis...svarbiausia,kad tai nebuvo jokia pogimdyvine busena...mylejau ji kasdien vis labiau,bet prie isvaizdos pirmas dienas niekaip neipratau

... ejo laikas, ir mano anciukas pavirto i ta baltaji gulbiuka

Tas dievo kurinys pranoko visus mano vaizduotes lukescius

ir isvaizda ir charakterio savybem

aisku,jis dar visai maziukas,bet jau asmenybe

myliu ji beprotiskai

tai net ne meile, tai visi jausmai padauginti is begalybes

kai tapau mama,supratau,kad nera gyvenime jokios veiklos svarbesnes uz motinyste
Moralas turbut butu toks,kad didele motinos meile gali kiekviena bjauruji anciuka paversti i nuostabaus grozio gulbiuka
Nezinau kodel cia taip isipleciau

tiesiog uzgriuvo pirmu dienu prisiminimai
P.S. Kai po beveik metu nusiunciau sunaus nuotrauka tai merginai su kuria vienoj palatoj buvom...atsake, labai grazus vaikas ...visai nepanasus koks buvo pirmom dienom...
Sekmes Jums mamytes