Man kaip tik keistas mamų nelogiškumas ir suskystėjimas kai pradeda liaupsinti savo vaikus: "mano gražiausias, mieliausias, puikiausias ir t.t."
Pripažįstu, aplinkiniai ir dabar sustoja ir atsisuka pažiūrėt į tą šypseną keliantį vaiką kur tik išeiname, ir komplimentų negaili. Aš jiems atsakau: "Ačiū, kad jau sakot kad graži, tai ačiū." Kartą grįžus iš draugų, kurių mažylis dar spalvos neatgavęs, net vyras atsiduso ir sako: "nu bet visai gražus tas mūsų vaikas išėjo"
Grožis labai subjektyvus. man tikrai ne visi vaikai gražūs, tačiau nosies neriečiu dėl savo mažosios gražumo. Čia priklauso nuo to koks genų komplektas susidaro. Pripažinkim, kad ir suaugę ne visi žmonės gražūs ar net simpatiški, tai ko norėt, kad jų vaikai pretenduotų į žurnalų viršelius.
Gal tiesiog mama panašiai racionaliai mąsto. ir supranta, kad jo mažylis nėra pirmo gražumo.
Bėda tik ta, jeigu ji dėl to graužiasi labai graužiasi, o čia gali ir depresija būti. ir pvz viduj slypi piktumas ant vaiko "kodėl tu negražus". Kad vėliau neaiškintų ji vaikui "tu negražus, baidyklė", kad pats vaikas dėl mamos sau kompleksų neįsivarytų.