Istorija gimsta internete, netikėtai susipažįsti su vyriškiu, kurio niekada akyse nesi mačiusi, jis Jums parašo pirmas, tas vakaras juk niekur negali nuvesti, virtualus bendravimas ir lieka lėkštu, vaikišku internetiniu bendravimu, todėl beveik iškart nurašai tą pažintį į antrą planą. Niekada netikėjai kažkokiais žaidimais, susirašinėjimais. Pirmą vakarą to žmogaus bendravimo stilius kažkuo patraukia. Susirašai antrą, trečią, ketvirtą vakarą... To nebepakanka, susirašai dienos metu sėdėdama darbe, jis tuo tarpu taip pat randa laiko darbe atrašyti elektroniniu paštu... Randi begalę panašumų, jis ima žavėtis ne tik tavo išvaizda, bet ir protu. Sužinai, kad jis daugiau nei dešimčia metų vyresnis, išsigąsti, bet pajunti, kad ta baimė tėra nusistovėjusio visuomenės požiūrio pasekmė: "o ką pagalvotų draugai, bendradarbiai, galiausiai, ką pasakys šeima".
Toliau veliesi vis giliau į virtualią erdvę, nei dienos nebeištveri nepasiteiravusi, kaip jam šiandien sekėsi, kaip jis jaučiasi. Pareina pora mėnesių, apsikeičiate telefono numeriais, tačiau nei vienas, nei kitas nedrįsta išgirsti vienas kito balso. Jis ima tikinti, kad jam be galo daug reiški, beveik prisipažįsta puoselėjantis viltis kada nors sukurti šeimą, džiūgauja sutikęs žmogų, kuris įstrigo giliai į širdį, su kuriuo radai daug bendra, kurių vertynių skalė beveik identiška, o bendraujasi taip lengvai ir paprastai, kad net sunku suvokti, kad taip išvis įmanoma.
Tu imi reikalauti susimatyti ir pažiūrėti, kas iš to gali išeiti. Bet iš jo sulaukti paprasčiausio skambučio - beviltiška. Imiesi iniciatyvos - paskambinti. Šis specialiai neatsiliepia. Kažkoks vaikų žaidimas, ima užknisti. Pagaliau jis išdrįsta. Jūs imate bendrauti telefonu, kalbėtis, kalbatės po dvi valandas iš eilės be sustojimo, pliurpiate kaip geriausi draugai, kaip seni pažįstami, diskutuojate abiems aktualiomis temomis. Atrodo, kad begali būti gražiau, ar įmanoma dar geriau sutarti. Imi suvokti, kad kito tokio žmogaus daugiau nesutiksi, jame įžvelgi viską, ko stinga kituose vyruose. Jis idealus, ne kitoms, ne kitiems, o man.
Bėda. Jis kompleksuoja savo išvaizdos, bijo mane, gražią moterį prarasti ir be kovos atiduoti kokiam "gražuoliukui", "juk visoms moterims tai labai svarbu".
Imi rodyti iniciatyvą, bandai išjudinti visus reikalus, galiausiai pasistengi net ultimatumą paskelbti - niekas nepadeda. Jis tvirtina, kad susitikęs su savo svajonių moterimi praras ją net nespėjęs pasidžiaugti, ji išsigąs jo išvaizdos. Atrodo, lyg būtų kažkoks pasaulio pabaisa, o taip toli gražu nėra. Jo vidus nupiešia tobulą jo portretą, juk ne su iškamša gyvensiu, su žmogumi, su kuriuo gera, šilta, jauku, prie kurio jautiesi saugi ir laiminga, mylima.
Praeina pusė metų, niekas nesikeičia, jis vis dar bijo tave prarasti, jau netiesiogiai prisipažįsta mylįs, svajoja apie atostogas, gyvenimą kartu, šeimos kūrimą, bet nieko nedaro. Jei imi reikalauti susitikti, nes nebegali taip toliau gyventi, jis įsižeidžia "reiškia aš tau nieko nereiškiu, jei mane taip lengvai galėtum išmesti iš gyvenimo". Tada tu tyli, viduje kuri planus, lauki, lauki, lauki...
Kiek dar reikės laukti? Ar išvis kažko sulauksi? Ar leisti jam susivokti? Leisti išdrąsėti? O gal tai niekur nenuves, tik ir vilksis ilgai ir nuobodžiai be konkrečių veiksmų?
Gruodžio mėnesį jis pasirodo! Įrodo, kad dėl tavęs gali nugalėti visas baimes ir atskleidžia visas kortas... Jis nepasitiki savo išvaizda, todėl bijo tave prarasti. Prarasti gyvenimo moterį, prarasti tą, dėl kurios gyvena, kurios oru alsuoja... Jis normalus 12 metų vyresnis vyras, nevedęs, gerą galvą turintis žmogus, apsirūpinęs ir žingeidus. Tiesiog kompleksai buvo užvaldę jo veiksmus. Visos pastangos jas nuvaikyti davė rezultatų, nuojauta jam pakuždėjo, kad tu imi dairytis kitur, imi vėl pastebėti vyrus, vienaip ar kitaip su jais bendrauti, imiesi priešingos reakcijos: tau manęs nereikia, man tavęs - tuo labiau... Tačiau jis įrodo, kad dėl tavęs ne tik gali, bet ir nori padaryti viską. Jam nesvarbūs savi interesai, visa gyvenimo prasmė jam sukasi apie tave, visos svajonės, visi lūkesčiai sudėti į tave. Jei ne tu - jis nebeegzistuotų...
Bet... jis jau pavėlavo... Tavo mintys jau išėjo ieškoti laimės kitur... Ar jos sugrįš? Kuo istorija baigsis...?
bet žinai - visi jie vienodi - moka žaisti tuos žaidimus, o jei dar vyresnis tai matyt gerai įgūdęs. atsargus ir šaltas mąstymas čia nepakenks 
