
Vis kalbama apie akles: jos tokios, anokios, yra gerų yra ir blogų.
O kaip su šeimininkais? Mano mama buvo įsidarbinusi Lazdynuose vienoje šeimoje aukle. Vaiko mama dėsto anglų kalba, tėvas medikas. Ji teišdirbo ten tik dvi dienas, o trečią dieną, galima sakyti, pabėgo. O buvo taip. Antros dienos pabaigoje, grįžusi namo, vaikučio mama apuostė savo mylimiausiąjį (vaikutį), bet mano mamai nieko nepasakė. kitą rytą atėjusi į darbą, mano mama išgirdo keistą klausimą: ar jūs nieko nenorite pasakyti? Aišku, mama labai nustebo, sako gal kokios lėkštės neišploviau. Bet ją apkaltino vaiką prigirdžius toksinėmis medžiagomis. Atseit, šlapimo tyrimą padarė. Tačiau paprašyti jo neparodė. MANO MAMA BUVO ŠOKE. Šeimininkai taip nusprendė, nes mano mama be jokių vaiko ožiukų jį užmigdė pietų miego. Ir vaikutis ramiai sau miegojo. JŠeimininkams tai buvo neįprasta. Aišku, darbas šioje šeimoje baigėsi tą pačią minutę. Dar norėjo užmokėti už tas kelias dienas, bet jau mano mama nieko nenorėjo iš nei imti, nei juos matyti.
Ka aš noriu pasakyti. Visos mamtytės ir tėveliai savo vaikams ieško žmogaus, kuris atitiktų jų norus, pageidavimus. Bet apie save ne visada pagalvoja: kaip kartais elgiasi. Man labai nesuprantama kaip galima palikti namie įjungtą vaizdo kamerą, kad filmuotų kas darosi namie. Daug kas kaltina, kad auklės žiūri televizorių. O ką, jos ne žmonės. Aš ir pati ir patys tėveliai grįžę namo vos ne iš karto jungiam televizorių. Dažnai net nežiūrėjaimui, o garsiniam fonui palaikyti. O jei auklė ištiesia kojas ant lovos, tai jau didžiausias nusikaltimas. lyg patys to nedarote.
na ir prirašiau.
Turiu bėgti