Tėvų karšinimas (4)

Labas vakaras
Jungiuosi ir aš prie jūsų visų... Jau senokai skaitau šią temutę, taip pat perskaičiau visas prieš tai buvusias - nuo pradžios iki galo. Todėl jaučiuosi lyg būčiau jūsų visų sena pažįstama Tik va, kad jūs apie mano egzistavimą net neįtarėte...
Be galo žaviuosi jūsų visų stiprybe, pasiaukojimu ir ramybe... Negaliu atsigėrėti Simenses išmintimi, giliu Unos Li tikėjimu, kitų mergaičių tvirtybe ir viltimi
O mano situacija, ko gero, panašiausia į *Miledi*... Susirgo mano tėvas. Gal papasakosiu trumpai apie savo gyvenimą, kad bent truputį nušviesčiau padėtį
Kai man buvo 18 metų, žuvo mano mama. Ji nusižudė, prieš tai išprotėjusitikrąja to žodžio prasme. Nuoga bėgdavo naktį į gatvę, į mokyklos stadioną, kalbėdavosi "su dievu" ir pan. Galų gale iššoko pro langą. Mano akyse. Aš ją griebiau, bet nesugebėjau išlaikyti - ji buvo per sunki... Tokia situacija susiklostė dėl to, kad mama nebegalėjo išyverti tėvo neištikimybės, alkoholizmo, nuolatinių svetimų moterų, žeminimo, smurto (tiek psichologinio, tiek fizinio, vėliau sužinojau, kad ir seksualinio).
Po jos mirties atėjo neišvengiamų formalumų laikas - turto dalybos. Likom trise - mano brolis (vyresnis už mane), tėvas ir aš. Smulkiau nesiplėsiu čia, bet tėvas vėl sugebėjo "sublizgėti" - nutarė mus su broliu "apmauti" su palikimu. Teko kreiptis į teismą. Išvadinęs mus su broliu visokiausiais žodžiais (čia pakartoti tikrai nesiryšiu), tėvas buvo priverstas sudaryti taikos sutartį, nes jau buvo pasiruošęs parduoti dalį turto, kad tik mums neatitektų, ir paėmęs rankpinigius. O teismas uždėjo areštą. Šiaip ne taip "taikiai" susitarėm ir, atrodo, viskas tuo turėjo ir baigtis.
Po to buvo dar pora epizodinių susitikimų - dėl mamos mirties liudijimo, šiaip gatvėj susitikdavom. Ir viskas.
Ir štai - prieš mėnesį ateina tėvo sesuo ir verkdama pasakoja, kad mano tėvas susirgo. Labai. Nors ji man ir sakė, kad "tenori mane informuoti, kad aš žinočiau situaciją", puikiai supratau, ko ji atėjo... Tuo metu jis gulėjo apskrities ligoninėj. Nuėjau aplankyti. Gavau šoką. Iš žmogaus neliko NIEKO. Nei fiziškai, nei protiškai. Labai ilgai mąsčiau, ką man daryti... Jis nebuvo tėvas, kurio gali trokšti vaikas - jis niekada mumis (vaikais) nesidomėjo, mes jam rūpėjom tiek, kiek reikėdavo parnešti alaus, dirbti sode, o vėliau ir prie namo statybų. Po mamos mirties mamos giminės (jos seserys ir tėvai, mano seneliai) mums su broliu labai daug padėjo - aš juk dar turėjau mokytis. Jiems pasakyti apie tėvą bijau... Ypač močiutei - prakeiks ir išsižadės per amžius.
O tėvą dabar lankau... Jis dabar slaugos ligoninėj. Manęs nepažįsta, susipažįstam kaskart man atėjus, kaskart jis susigraudina, kai pasakau, kas esu... Bet... man širdis neskauda. Matau vargšą svetimą žmogų, kuriuo (vis dėlto taip nusprendžiau) pasirūpinti yra mano pareiga. Gal, jei jis suvoktų, kas ir kaip, būtų kitokia situacija, gal net kirbėtų mintis apie kažkokį tai kerštą ar pasitenkinimą (maždaug "tu manim nesirūpinai, bet matai - aš kitokia...."), bet... jam VIENODAI. Jis vis važiuoja į kremlių susitikti su kapitonu arba eina parduoti kažkam ekskavatoriaus.... Giminėms kol kas taip ir nepasakiau... Draugai stebisi... O aš mąstau taip - geriau padarysiu per daug nei kad man priklauso (ar kiti mano, kad priklausytų), nei kada nors gailėsiuos, kad ko nors nepadariau...
Tikiuosi, ne per daug išsiplėčiau Bet tapo lengviau

Galbūt dabar, kai pasijus negalingas ir priklausomas, jis turės galimybę peržvelgti savo gyvenimą. Suprantu, kad jis dar pakankamai stiprus, nors ir serga. Todėl ir taip sunku jam dovanoti. Labai kantrybės ir ištvermės reikia. Bet tos senatvės ligos yra jau tokios, kad anksčiau ar vėliau tas ligonio pasikeitimas ateina (bent jau bangomis). Ir žinant tai, tereikia išlaukti. Tokia jau lemtis, kad tėvai dažniausiai išeina anksčiau už mus. Taigi viskas ištirps laike.

O kuria prasme iš vaikų atėmė viską?
Papildyta:

Tu pasakei svarbiausia. Stiprybės tau ir lankykis pas mus. Papasakok vis, kaip tau sekasi, nes paramos, sergant artimiesiems senatvės ligomis, oi, kaip reikia.

Ačiū už gerus žodžius
Aš kažkaip galvoju, kad morališkai man lengviau... Tiesiog tai laikau savo pareiga, darbu, kurį turiu atlikti. Tai nėra mano artimas žmogus. Paramos man reikės jūsų, ir dar kaip reikės... kai suabejosiu savo pasirinkimo teisingumu Ir žinau, kad ją rasiu čia
Beje, mano tėvas toli gražu nėra senas - jam tik 67-eri. Tačiau alkoholis visą gyvenimą padarė savo juodą darbą...

Sveikos prisijungusios, Miledi ir Lauruška
Kai atrandi iš tiesų tave suprantančius žmones, tikrai palengvėja
Neabejokit savo sprendimais, nes elgiatės teisingai. Be to, jokiam žmogui nėr skirta sunkesnė našta, nei jis gali panešti. Laikykitės.
laikykimės
Beje, kur Radvylė?.. Temelė jau baigiasi...

Nesuabejosi. Tokiais atvejais mes renkamės tik vieną kartą. O toliau - tik pagalbos tėvams galimybės įvairovė. Kuo ramiau atliksi visa tai, kas būtina, tuo pati laisvesnė tapsi.

Lūžti negali. Mamai reikia tavo palaikymo. Sunki tavo patirtis, bet jei reikėtų pagalbos svetimam žmogui, tikriausiai suteiktum, viską komplikuoja senos skriaudos. Žaviuosi tavo mama, kad ji pajėgė atleist ir prisiimt tokią naštą, man vis atrodo, kad ant tokių žmonių laikosi pasaulis, tokių, kurie neskaičiuoja, o matuoja širdimi ir daro tai, kas tuo momentu reikalinga.

Skaitau ir skauda - koks nepakeliamas kitų patyrimas . Bet viltį atgaivina tavo pasirinkimas (panašu ir kad savo gyvenimą susitvarkei visai kitaip, nei tėvai). Taip, žmogaus menkumas, bejėgiškumas visai sunaikina norą kerštauti, bet nuostabu, kad išlieka noras elgtis labai žmogiškai, nepalikt užmiršto. Tikrai šito nesigailėsi. O jei mamos tėvams per sunku atleist, tai gal ir gerai, kad nežino, prakeiksmai niekam nepadės. Stiprybės tau .

Galiu likti nesuprasta, bet lygiai tą patį išgyvenu prižiūrėdama savo... mamą. Bandžiau rašyt pradžioj, nes buvo nepakeliamai sunku. Jau greit metai, kai ji pas mus. Gal šiek tiek lengviau. Bet prižiūrėt žmogų, kuriam nieko nejauti-tikras pragaras. Buvusi valdinga despotė dabar tapo pasigailėjimo verta būtybe. Darau viską, kad mano santykiai su vaikais nebūtų tokie, kokie buvo mano ir mamos.

Miledi, Lauruska, palaikau jus.
Daug skaudziu dalyku isgyvenot. Tik, bijau, kad dabar jusu teciams labiausiai reikia jusu atleidimo. Isivaizduokit, kai tetis buvo tik gimes kudikelis, jis tikrai nebuvo blogas. Blogas tapo gal del kazkokiu paveldetu savybiu, gal del neteisingo auklejimo, gal del aplinkos ir t.t.
Vargsai zmogeliukai
Zinoma, jums pacioms bus ramiau sirdyje, jei padarysit viska, kad logoniuko isejmas butu lengvesnis.
Mes su jumis. Stiprybes!

Sveikos
Ačiū už gerus žodžius ir palaikymą... kaip sakoma, mes neatleidžiame - Dievas atleis... negaliu sakyti, kad laikau kažkokį pyktį ant jo ar kažką panašaus. Ne. Dabar man jo gaila. O mano atleidimas ar neatleidimas nesugrąžins man brangiausio žmogaus. Dėl to šiuo klausimu net nebemąstau - yra kaip yra, padarysiu, ką privalau.

Buvau ir šiandien ligoninėj pas tėvą. Susipažinom iš naujo... Nusivežiau jam pasirašyti popierius, nes tvarkau SP-1. (Vežiau jam pasirašyti, nes pagal naują tvarką aš negaliu kreiptis dėl spec. poreikių jam nustatymo - jis turi kreiptis pats. Jei kreipiuosi aš - turiu turėti jo įgaliojimą. Kai pasakau, kad joks notaras nerašys įgaliojimo, nes jis kas antrą dieną į Kremlių važiuoja - gūžteli pečiais... "Tvarkykitės globą". Eilė pas teismo psichiatrą dėl ekspertizės - METAI Taigi, jis pasirašė, aš siųsiu registruotu paštu jo vardu. Ot tvarkelė Lietuvoj... )
Pradėjau aiškinti, kad tvarkau popierius, kad jam pinigėlių daugiau būtų, jam pravestų į sąskaitą (visą gyvenimą pinigas jam buvo aukščiau VISKO - be išimčių). Tai jis pradėjo verkt... "Tu tik pinigų iš manęs neimk, gerai?"... Tai taip ir pamaniau - jau nieko žmogus nesuvokia, dukters nepažįsta, ale savo dievo ir nepamiršo.... Ir vis - skuba, važiuoja kažkur, kažkam mišką parduoda, kažkam traktorių. Kai paklausiu, kur pinigus dės, atsakymas vienas - "pragersiu". Baisu.

Gal nesupyksit, užvedžiau naują temelę, nes jau visai baigiasi

NAIJA TEMUKĖ

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.