Tėvų karšinimas (4)

#421
QUOTE(Juknele @ 2010 05 10, 22:31)
Drauge sako, kad taip negerai. Kad pririsu ja prie sios zemes, neleidziu iseiti. Nezinau. Ir niekas negali patarti.

Pritariu Alan, tokios šnekos gryni niekai - visų pirma tavo mama dar niekur nesiruošia eiti. Apie trukdymą išeiti galima būtų šnekėti, kai žmogus merdėja, o artimieji garsiai rauda ir raunasi plaukus stovėdami šalia, vietoj to, kad pabūtų kartu, pasimelstų ir palydėtų. Tavo atveju bet koks pašnekesys, net nepaisant žodžių reikšmės, yra bendravimas, patvirtinimas, kad esi šalia, kartu, kad mama tau svarbi - argi ne šito mes kiekvienas norėtume?
QUOTE(Awita @ 2010 05 10, 22:41)
Kai privedam prie lango rodau kas žydi, kas ne, kaip žolė auga, o ji sako man visiškai neįdomu, nenoriu net žiūrėt  unsure.gif

Mane tokie momentai irgi labai glumindavo, kai anksčiau taip džiaugęsis, dabar žmogus visai nereaguoja į mėgstamus dalykus. Taip norėtųsi, kad senoliai matytų, jaustų ir gražius dalykus, kol dar turi tokią galimybę, kol akys mato. Mano mamytė visą gyvenimą buvo gamtos mylėtoja, o prieš mirtį nebenorėdavo vargt rengiama, kad galėtų truputį pabūt kieme. Taip ir neradau atsakymo - reikėjo daryt spaudimą ar ne g.gif ...
Atsakyti
#422
QUOTE(Alan @ 2010 05 11, 09:21)
prievarta neišvesi gi...

Taip drinks_cheers.gif

QUOTE(Una Li @ 2010 05 11, 09:53)
visų pirma tavo mama dar niekur nesiruošia eiti. Apie trukdymą išeiti galima būtų šnekėti, kai žmogus merdėja

Mane tokie momentai irgi labai glumindavo, kai anksčiau taip džiaugęsis, dabar žmogus visai nereaguoja į mėgstamus dalykus.

Pritariu tau, gryna tiesa. Aš irgi stengiuosi palaikyti, padrąsinti, apie mirtį ir jos pageidavimus išklausau ir pritariu, bet sakau, negerumai praeis ir bus geriau.

Bandau įsivaizduot kaip tūri būt negera, visur skaudėt, kad niekas nebemiela patampa unsure.gif
Atsakyti
#423
O mano mama visai liūdna ir silpna šiomis dienomis... Akys labai apsiblausę, raudonos aplink... Dirbu namie, maniau ant terasos išsivesiu, kad kiek pabūtų lauke, bet matau kad visai nenori.
Ir dar jaučiu kad prasidės vėl nemiego periodas... nieks nepadeda kokias tris paras užmigt, tada išvargsta baisiausiai
Atsakyti
#424
Aciu, mielosios, uz palaikyma. Taip apsidziaugiau, paskaiciusi jusu nuomone, nubegau pas mamyte ir ispyskinau savo litanija apie pasveikima, pati dar karta truputi patikedama, kad buna stebuklai biggrin.gif

QUOTE(Paix @ 2010 05 11, 10:34)
O mano mama visai liūdna ir silpna šiomis dienomis... Akys labai apsiblausę, raudonos aplink... Dirbu namie, maniau ant terasos išsivesiu, kad kiek pabūtų lauke, bet matau kad visai nenori.
Ir dar jaučiu kad prasidės vėl nemiego periodas... nieks nepadeda kokias tris paras užmigt, tada išvargsta baisiausiai

O nuo ko akytes rausta? Nuo nuovargio? Jei paraudusi jungine, tai reikia lasiuku. Mamiskei daznai jungine parausta, tai palasinu lasiuku, praeina.
Ta nemiga tai labai blogas dalykas. Matau, cia ne vienai beda su ligoniuko nemiegojimu.
Laikykites 4u.gif
Atsakyti
#425
O mano mama skundziasi, kad niezti akys, nors jos ir neparaudusios. Ir nesugalvoju priezasties. Ilasinus lasiuku, tam kartui lyg geriau. O kokius jus lasiukus lasinat? Man vaistinej dave Oculoheel.
Tuo paciu ir pasiguosiu jums, nors ne i tema. Toks grazus dabar metas, norisi padaryti ka nors gero. Tai nuvaziavau i Santariskiu kraujo centra duoti vaikuciams kraujo. Ir isbrokavo mane- vienai procedurai pritruko mases, kitai-neuzteko trombocitu(man uztenka, bet atliekamu per mazai). Taip ir grizau neivykdziusi gero darbo. Reikes sugalvoti ka nors kita. Tiesa, grizdama nupirkau keleta dekoratyviniu medeliu, pasodinsiu prie savo daugiabucio, vis bus smagiau. smile.gif
Atsakyti
#426
QUOTE(kabarksta @ 2010 05 11, 15:11)
O mano mama skundziasi, kad niezti akys, nors jos ir neparaudusios. Ir nesugalvoju priezasties. Ilasinus lasiuku, tam kartui lyg geriau. O kokius jus lasiukus lasinat? Man vaistinej dave Oculoheel.
Tuo paciu ir pasiguosiu jums, nors ne i tema. Toks grazus dabar metas,  norisi padaryti ka nors gero. Tai nuvaziavau i Santariskiu kraujo centra duoti vaikuciams kraujo. Ir isbrokavo mane- vienai procedurai pritruko mases, kitai-neuzteko trombocitu(man uztenka, bet atliekamu per mazai). Taip ir grizau neivykdziusi gero darbo. Reikes sugalvoti ka nors kita. Tiesa, grizdama nupirkau keleta dekoratyviniu medeliu,pasodinsiu prie savo daugiabucio, vis bus smagiau.  smile.gif

Kokia tu saunuole! Dekoratyviniai medeliai - labai geras darbas thumbup.gif
O nuo uzdegimo lasinu Tobrex laselius. Bet, jei niezti, manau galetu buti ir akiu sausejimas. Tuomet padetu dirbtines asaros. Geriausiai prailginto veikimo. Bet Oculoheel irgi turetu padeti prie sausu akiu sindromo. Be to jie homeopatiniai, tai tikrai labai daug pliusu.
Bet gal geriau pasitarti su akiu gydytoju. Zinau, kad sunku surasti laiko pas ji nueiti. Paziuresiu, gal as galesiu suzinoti mirksiukas.gif
Atsakyti
#427
Dekoju uz rupesti, Juknele. Gera mintis del dirbtiniu asaru, reikes pabandyti. drinks_cheers.gif
Atsakyti
#428
QUOTE(kabarksta @ 2010 05 12, 22:02)


Turiu pazistama vienoj akiu klinikoj, tai bandziau isklausineti, kodel gali niezeti akys. Atsakymo neturiu. Sake, reikia pasitikrinti akeles.
Tai as cia tau nors toki puslapi radau
Vitae Litera
Jei turesi laiko, paskaitinek smile.gif
Atsakyti
#429
Rašiau aš čia ankščiau... dar mama gyva buvo, bet jau sirgo, tai žinau visas bėdas visas kančias kurias teko praeiti. Tik jėgų ir noro nebuvo toliau rašyti, nors temą visada sekiau ir su ašarom skaičiau ką kiekvienai iš jūsų teko patirti.
Galbūt man nebuvo taip sunku kaip jums, mano mama paskutines dienas praleido prižiūrima vienuolų, bet nuo tuo nė kiek lengviau nebuvo psichologiškai, nes iki šiol galvoju, kad turėjau - privalėjau prižiūrėti ją pati. Galbūt dlė to, jau jai mirus, mane vis slegia kaltė, atrodo, kad likau jai skolinga, kad jhi turėjo būti pas mane... Man nebuvo labai lengva, aš labai suprantu kiekvieną iš jūsų, tikiuosi, kad neteks patirti tai , ką man teko patirti, kad šalia jūsų esantis žmogus išgyvens sunkumus kartu su jumis... nes mano mylimas žmogus neištvėrė su manimi ir išėjo pas kitą - jaunesnę ir be jokių rūpesčių ir išgyvenimų... Neduok , Dieve jums to ką aš dabar išgyvenu, netektį ir išdavystę... Nors kaip sakoma, tai kas mūsų nenužudo - užgrūdina ir duoda jėgų gyventi, aš labai tikiuosi, kad išyvensiu. Linkiu jums stiprybės, ir svarbiausia nepalūžti ir turėti į ką atsiremti.
Atsakyti
#430
QUOTE(solouro @ 2010 05 16, 01:15)
Galbūt man nebuvo taip sunku kaip jums, mano mama paskutines dienas praleido prižiūrima vienuolų, bet nuo tuo nė kiek lengviau nebuvo psichologiškai, nes iki šiol galvoju, kad turėjau - privalėjau prižiūrėti ją pati. Galbūt dlė to, jau jai mirus, mane vis slegia kaltė, atrodo, kad likau jai skolinga, kad jhi turėjo būti pas mane...

Neduok , Dieve jums to ką aš dabar išgyvenu, netektį ir išdavystę...

Solouro, esu tikra, kad žmogaus mirtis yra tokia, kokios jam reikia - vienam su artimaisiais šalia, kitam prižiūrimam ligoninėje, trečiam netikėta kelyje... Sunku suprasti, kodėl taip yra, bet, matyt, yra kažkokia prasmė, kai būrelį suaugusių vaikų, pasiruošusių pakaitomis budėti, motina griežtai išvaro ilsėtis ir tą naktį numiršta viena. Nereikia savęs kaltinti, ne mes reguliuojam laiką kada ir kaip mirti, tai tenka priimti kaip duotybę. Manau, mamą atidavei slaugyti, nes manei, kad jai taip bus geriau. Daugybė žmonių slaugo artimuosius iki paskutinės dienos, o agonijoj supanikavę išveža į ligoninę, kur vienatvėj žmogus numiršta apkabinėtas lašinėm... Jau mačiau ne vieną mirtį ir galiu patvirtinti, kad tie dalykai ne nuo mūsų priklauso, nesinešiok kaltės, ji niekam nereikalinga ir niekur neveda.

Kalbant apie mirtį, labai arti ir tema apie vienišumą, netektį, tik tau suprasti, kad iš esmės esam vieniši teko daug anksčiau - ne senatvėj, ne mirties valandą, o artimiausio žmogaus sprendimu. Labai skaudu ir liūdna. Tik niekur tas žmogus nepabėgs nei nuo rūpesčių, nei nuo išgyvenimų, gaila, kad pastebės tai jau po laiko, kai kelio atgal nelieka. Stiprybės tau - gimstam vieni ir mirštam vieni, matyt ir gyventi galim vieni, tik taip nesinori verysad.gif ...
Atsakyti
#431
Soloulo, pritariu Unai Li. Nereikia grauztis. Jei galetume teisingai sudelioti savo gyvenimo mozaika, tai taip ir padarytume. Bet ne viskas musu valioj. Be to nemanau, kad pasielgei neteisingai. Tikriausiai mamyte isejo apsupta maldos. Taip jau reikejo.
Jei ji dabar matytu (o gal ir mato), nenoretu, kad del to save grauztum. Noretu matyti tave laiminga.
Del brangaus zmogaus pasitraukimo... Skaudu. Bet gal tai naujas tavo gyvenimo puslapis? Del saves, del mamytes spalvink ji kuo sviesesnem spalvom. Prasideda grazi vasara. Dziaugsmo tau!!!!!
Atsakyti
#432
QUOTE(solouro @ 2010 05 16, 01:15)
Rašiau aš čia ankščiau... dar mama gyva buvo, bet jau sirgo, tai žinau visas bėdas visas kančias kurias teko praeiti. Tik jėgų ir noro nebuvo toliau rašyti, nors temą visada sekiau ir su ašarom skaičiau ką kiekvienai iš jūsų teko patirti.
Galbūt man nebuvo taip sunku kaip jums, mano mama paskutines dienas praleido prižiūrima vienuolų, bet nuo tuo nė kiek lengviau nebuvo psichologiškai, nes iki šiol galvoju, kad turėjau - privalėjau prižiūrėti ją pati. Galbūt dlė to, jau jai mirus, mane vis slegia kaltė, atrodo, kad likau jai skolinga, kad jhi turėjo būti pas mane...  Man nebuvo labai lengva, aš labai suprantu kiekvieną iš jūsų, tikiuosi, kad neteks patirti tai , ką man teko patirti, kad šalia jūsų esantis žmogus išgyvens sunkumus kartu su jumis... nes mano mylimas žmogus neištvėrė su manimi ir išėjo pas kitą - jaunesnę ir be jokių rūpesčių ir išgyvenimų... Neduok , Dieve jums to ką aš dabar išgyvenu, netektį ir išdavystę... Nors kaip sakoma, tai kas mūsų nenužudo - užgrūdina ir duoda jėgų gyventi, aš labai tikiuosi, kad išyvensiu. Linkiu jums stiprybės, ir svarbiausia nepalūžti ir turėti į ką atsiremti.


console.gif Nekaltink saves,vistiek nieko nebepakeisi.Dabar ziurek tik iprieki. 4u.gif
Atsakyti