QUOTE(Mumuke @ 2009 10 31, 15:34)
Aš vakar neišlaikiau antrą kartą. Kaltinu tik save, nes nesugebėjau susitvarkyti su baime. Aikštelę pravažiavau idealiai (kaip ir pirmą kartą), tada važiavome į miestą (čia Vilniuje). Visų pirma ilgai stovėjau šalutiniam kely, nes kažkur buvau prisiskaičiusi, kad jeigu išvažiuoji į pagrindinį, jei net labai toli mašina matosi - kritinė klaida. Na pagaliau išvažiavau, sukome į dešinę. Ten buvo greitėjimo juosta, man iš nervų susišvietė, kad A juosta. Pradėjau sukinėt į kitą juostą (aišku, avarinė situacija), sustojome. Jis man davė antrą šansą, bet dar labiau susimoviau. Išvažinėjau iš tos greitėjimo juostos ir, matyt, sankabos iki galo neįmyniau ir neįjungiau bėgio. Va tada man prasidėjo panika, pasimečiau, pradėjau nesąmones daryti. Na ir, aišku, daugiau šansų jis man nedavė. Ir gerai, nes neįsivaizduoju kaip važinėčiau gatvėmis, jeigu jau tokias nesąmones darau. Aišku, jis mane ramino, sakė, kad čia baimė kalta ir man reikia kaip nors jos atsikratyti. Nes mašiną valdau (aikštelėje viską gerai padarau), tik trūksta ryžtingumo ir patirties.
Nežinau ką daryti. Esu pravažiavus 19 pamokų. Buvo didelių pertraukų tarp jų (dėl įvairių priežasčių). Kai pasiklausau, kad kiti išlaiko ir 10 pravažiavę, pasijaučiu tokia nevykėle ir nevėkšla, kad baisu
Pinigų kalnų tikrai neturiu (esu studentė) ir nebežinau ką daryti. Jau esu investavus labai daug į tas teises, bet jeigu pasiryšiu eiti iki galo, investuosiu dar daugiau ir nesu tikra, ar kada nors man atsipirks šis "malonumas". Bent jau kiek nervų išeikvota, tai... Žodžiu, dabar esu pasimetusi ir visiškai nežinau, ką daryti 
Nežinau ką daryti. Esu pravažiavus 19 pamokų. Buvo didelių pertraukų tarp jų (dėl įvairių priežasčių). Kai pasiklausau, kad kiti išlaiko ir 10 pravažiavę, pasijaučiu tokia nevykėle ir nevėkšla, kad baisu
Pinigų kalnų tikrai neturiu (esu studentė) ir nebežinau ką daryti. Jau esu investavus labai daug į tas teises, bet jeigu pasiryšiu eiti iki galo, investuosiu dar daugiau ir nesu tikra, ar kada nors man atsipirks šis "malonumas". Bent jau kiek nervų išeikvota, tai... Žodžiu, dabar esu pasimetusi ir visiškai nežinau, ką daryti na, mano patarimas būtų nepasiduoti ir kovoti iki galo. Pati išsilaikiau tik iš penkto karto. visko buvo, reikėjo daug kantrybės ir jėgų viską pradėti iš naujo, kiekvieną kartą grįžtant į "Regitrą, bet kaip jau ir sakiau, viskas kada nors baigiasi. dabar galvoju, kad gal net ir geriau, kad viskas taip nutiko, kadangi dabar nebeturiu jokios baimės prie vairo, esu įvaldžius automobilį, ir noras vairuoti yra milžiniškas. Pirmą kartą laikiau rugpjūtį. tada dar buvau žalut žalutėlė (nors tuomet to nesupratau), bet aikštelę pravažiavau idealiai, o mieste padariau kritinę klaidą per žioplumą - pravažiavau per pervažą, degant raudonai. nesvarbu, kad prieš mane nuvažiavo gal dar 10 mašinų, o ir traukinys buvo senokai nuvažiavęs, tačiau tada supratau, ką reiškia nepatyrimas ir per didelis pasitikėjimas kitomis mašinomis. tipo "jie važiuoja, tai ir man, matyt, reikia". Antrą kartą neišlaikiau aikštelėj - koją pakišo T forma, nes buvau per daug įsitikinus, jog išlaikysiu ir iš to mandrumo užvažiavau ant linijos : ) trečią kartą gavau šoninį parkavimą ir su tuo milžinišku opeliu nuverčiau gairelę. irgi buvo ganėtinas šokas, kadangi buvau įsitikinus savo gebėjimais. ketvirtą kartą aikštelėj viskas gerai, o mieste užgesau ant paskutinio posūkio į Regitrą (Vilniuje). taigi mane išlaipino ir 15m nuėjau pėsčia. buvo ypač skaudu ir apmaudu, tačiau pasiryžau eit dar kartą ir pasakiau, kad jei jau šį kartą neišlaikysiu,matyt, nelemta man vairuoti. Gavau vėl gi opelį, kurių labai nemėgstu. visiškai nejaučiau automobilio, tačiau aikštelėj viskas pavyko idealiai. mieste buvo labai sunku emociškai, kadangi egzaminatorius visą laiką tylėjo arba reiškė savo nepasitenkinimą + visiškai nesupratau, ko ta mašinytė iš manęs nori. na, bet ačiū Dievuliui, nepadariau jokių kritinių klaidų, nė karto neužgesau ir grįžus į Regitrą, sulaukiau taip ilgai išsvajoto atsakymo: IŠLAIKEI. o dabar skraidau padebesiais ir jaučiuos lyg didelį akmenį nuo širdies nusiritinus. Beje,visus kartus laikiau Vilniuje, prisižiūrėjau ten visko, jau net buvau pripratus prie jos. Kažkaip, kažkuria prasme, net keista, kad daugiau nebeteks man ten grįžti pavairuoti.
Beje, dėl auto mokyklų - saviškei - Jasučio vairavimo mokyklai, neturiu jokių priekaištų, bet turiu pastebėti, jog normaliai orientuotis gatvėje išmokau tik važinėdama su tėčiu. Anas juokauja, jog jis mano tikrasis instruktorius. : ) Nes,iš tiesų, važinėjom labai daug - kiekvieną savaitgalį po min keturias valandas + darbo dienom, kai reikėdavo jį kur nors pavežt - į parduotuvę, darbą, į svečius. O pastarąsias savaites dar ir aikštelę susiradom, tai "zubrinom" viską ir joje.
Et, atsiprašau, kad aš čia taip ganėtinai smarkiai išsiliejau, tačiau labai jau norėjosi viską prisiminti nuo pat pradžių ir dar kartą pergyventi. O gal kokia nors info bus ir naudinga Jums.
Sėkmės vairuojant! Kaip sakoma, nervus į koncervus ir pirmyn į gatves!
