Nors ši serija ir nebuvo iš tų gerųjų, bet iš dalies man patiko. Man patinka kai atrodo pamirštos istorijos vėl išvysto tęsinį. Dėl Addison ir Sam tai man irgi atrodo, kad čia dar ne visiškai padėtas taškas, nes Sam reakcija į ale naują vyrą Addison gyvenime pasirodė tokią ne kokią buvo
Dėl Cooperio tai mane kankina dviprasmiški jausmai. Gal ir per didelis atrodo jo atsidavimas darbui ir pacientam, bet iš kitos pusės kaip tu gali netikėti vaiku kai jis kalba tokius dalykus ir sakyčiau pakankamai įtikinamai. O dėl Cooperio sumušimo kalėjime tai drįsčiau nesutikti su Simutee, ten papuolęs gali būt sumuštas ne už tai ką padarei ar ko nepadarei, bet paprasčiausiai už tai, kad ten esi. Ir manau, kad jo sumušimui neturėjo jokios įtakos tai kuo jis buvo kaltinamas. Tai tiesiog elementarus dalykas, kad bet kas ten papuolęs paragauja tos duonos
"Everyone hears what you say. Friends listen to what you say. Best friends listen to what you don't say."
NORS VYRAI IR ATRADO UGNĮ, BET MOTERYS PIRMOSIOS SUVOKĖ KAIP SU JA ŽAISTI...