QUOTE(Alchemie @ 2010 02 04, 13:24)
Gobsiuk, nu sakysim galima rasti iseiti tokia, kad visi tie zaislai ismetyti tiesiog iskeliauja trumpam is namu (i koki rusi)
***
Pasidziaugsiu. Mansikis matematikos gavo P, vaiksciojo isdidus kaip povas
Gobsiuk, jau galvojau: "kad skelsiu pamokslą apie tai, kad reikia pasitelkt vaizduotę ir humorą..."

Bet Alchemie mane aplenkė.
Pafantazuokim.
Ateina mama į darželį pasiimti vaiką ir negali atsistebėti, kad vaikas nemeta žaislų, o juos gražiai susitvarko. Atsidaro rūbinėlę, o ten taip pat viskas tvarkingai sukabinėta. Mama negali atsistebėti, sako, namuose viską tik verčia ir nieko neklauso.
Kodėl taip yra?
Ogi todėl, kad vaikas puikiai supranta, jog grupės taisyklės "geležinės".
Tai įvyksta ne iškart, o pamažu, palengva. Auklėtojos stebuklų nedaro, jos tik kantriai šneka, įrodinėja, reikalauja, galų gale drausmina ir pasiekia savo.
Vaikai savų mamų klauso mažiausiai
(maniškė - ne išimtis, bet savo laiku buvo "padresuota", už tai dabar bėdų neturiu), nes nuo gimimo yra įpratę: knirktelėjo - košytė, cyptelėjo - švarus pampersas, išmetė žaislą iš lovytės - mama paduoda. Ir viską, viską mama padaro! Ir vaikui taip labai gerai! O kai mama kažko pareikalauja, jam tai atrodo kaip kažkokia nesąmonė. Vaikas galvoja: "Ta mama visą laiką viską darė, o dabar liepia pačiam daryti.
Mamai kažkas blogai!" Vaikas tikrai negalvoja, kad jis kažkuo nusižengia.
Jis galvoja, kad mama neteisi.
Vieni vaikai lengvai atsisako savo "karališkų privilegijų" ir stengiasi būti savarankiški, kiti - labai sunkiai. Jiems reikia
padėti suprasti, kad jie privalo rūpintis savo žaislais ir t.t.
O kaip tai daryti, mielos mamos, mąstykit pačios, tikrai niekas nepateiks universalaus būdo. Čia mes galim tik
pasidalinti savo patirtim ir rinktis, ką galime pritaikyti savo vaikui.
Pasikartosiu: tai kas tinka vienam, gali netikti kitam. Juk
niekas jūsų vaikų nepažįsta geriau už jus pačias.
***
Tikrai labai džiugu. Sveikinimai jam!