Kai mamai baigiasi kantrybė..

Protingų mamų pasisakymai malonų ir skaityti tema.
Pagarba vaikui turi buti visų pirma, ir didele meilė, ne per jėga o per supratimą, pažinimą.

Ne karta uždavus esu draugems per kupra su tuo pačiu diržu, kai pamačiau, kai diržu užvožė mažamežčiui vaikui. Suprato tada mama, kad nemalonus jausmas, ir žiauriai žeminantis. Nes tai netiketa buvo ir pamiršta

Perskaiciau visa temele.Tokia tema kad galima gincytis iki pamelynavimo As vis tik manau kad mama geriausiai pazysta savo vaika.Tikrai tik as geriausiai zinau kaip nuraminti ar isvaryti oziukus,zinau savo metodus ir man tikrai niekas nepasakys kad va daryk taip ar kitaip,kaip ir as jums..Ziuriu dauguma mamyciu tokios psichologes patape

Manyciau, kad kiekvienam is musu svarbu tureti bent emocinio intelekto pradmenis, kad galetum pazinti savo emocijas, o jas pazinus galima isvengti daugelio vaiku auklejimo klaidu, nes tevai turi ismokyti vaikus pazinti savo emocijas......
Kiek daug gyvenime yra pavydziu kaip emociju nevaldymas, vien uztenka paziureti kaip vairuotojai elgiasi kelyje, ir tai parodo, kad yra nevaldomos ir nekontroliuojamos emcijos, ypac pyktis.

Jūs pacitavote mano žinutę, kurioje IŠVIS nekalbama apie mušimą Nežinau, kodėl ji jum pasirodė tinkama iliustracija pliauškėjimo teisinimui ar piktinimuisi dėl tėvų, nuolat mušančių vaikus.
Aš kalbu apie klaidingą įsitikinimą, kad vaikai turi besąlygiškai klausyti tėvų, o jau kokiais būdais to siekiama - iš esmės nėra pernelyg svarbu. Ar tai bus fizinė bausmė, ar psichinis spaudimas - vis tiek tai bus žala vaiko vystymuisi. Greičiausiai tai bus ir fizinė bausmė, ir psichinis spaudimas, jei vaikas pakankamai stipri asmenybė, na, jei silpnesnė, galbūt pakaks atsitiktinio pliaukštelėjimo ar net išvis žodinio smurto.
Nes mano galva, būtent šis įsitikinimas verčia nematyti kitos išeities, kaip susitvarkyti ar pan. Jei tik perlaužus save ir suvokus, kad vaikas yra jums visiškai lygus (lygus, tai nereiškia viršesnis, kaip kad jūs minėjote savo žinutėje - pliaukšintis motinai per veidą, jei ši nepildo kaprizų), nebus NĖ MINTIES apie diržą, pliaukšėjimus ir pan.

Apskritai, jei imant filosofiškai dar giliau, turėtume džiaugtis, kad vaikai mūsų neklauso - nes taip jie suteikia mums galimybes pasukti smegenines, KAIP padaryti taip, kad su vaikais turėtume VISOMS pusėms priimtinus bendravimo modelius, KAIP juos išugdyti savarankiškus, savimi pasitikinčius, tačiau tuo pat metu ir kitą užjaučiančius, empatiškus piliečius. Auklėdami vaikus, turime unikalų šansą darsyk paauklėti ir save, ištaisyti savyje galbūt savo tėvų paliktas auklėjimo klaidas - ir netgi toks unikalus šansas mums suteikiamas už dyką.
Kiekvienas vaiko nepaklausymas, pasielgimas savaip yra man šansas visų pirma pagerinti save, o tik paskui pakoreguoti jo elgseną. Tai nuolatinė kūryba, ir niekas nesako, kad tai lengva. Tai sunku, kartais žiauriai sunku, kartais galbūt atrodys, kad nesusitvarkysi, bet esmė ta, kad NORĖDAMAS, STENGDAMASIS susitvarkysi ir sulig kiekvienu nesmurtiniu susitvarkymu jausi vis stiprėjantį sugebėjimą taip tvarkytis ir toliau. Sunkiausi pirmi žingsniai.
Tarp kitko, nežinau, kokia išties bus ateitis, nes neturėjau paauglio vaiko, bet kol kas savo mintyse nelaikau smurtu piktesnio riktelėjimo, jei ans mane suerzins Nes ir su mažiuku vaiku, matau, kuo toliau, tuo labiau kartais toną tenka pagriežtinti, tai kaip sakau, nenukrypkim į kraštutinumus - bent aš manau, jei pikčiau rikteliu "negalima" (pvz, čiumpant atsukti dujas), tai nepalieku kažkokios baisios traumos vaikui, nors gal reikėtų pagal kai kuriuos naujausius psichologų tyrimus apsikabinti ir ilgai švelniai aiškinti, kodėl negalima sukinėti dujų
Jau vien mokyklose matosi, kas vyksta, suteikus vaikam visas teises ir atėmus visas pareigas, išskyrus vienintelę - gerai mokytis - realiai tai košmaras (na, bent buvo prieš porą metelių, nežinau, gal dabar tų pareigų kas nors jiem pridėjo po truputį).

Nu va toks truputį sąmonės srautas gavosi, kratinukas - atsiprašau, skaityt ir bandyt pagaut mano mintį turbūt nebus lengva Na, bet tai ir nebūtina - ačiū dievui, tai ne namų darbai ,kuriuos reiktų perskaityt ir išmokt, o tik vienos užsiburbėjusios visuomenės ląstelės paklodė Tarp mūsų šnekant, pačią jau nuo savo didaktikos tąso, nu bet kažkaip ir šnekos prisikaupė... Praleidinėkit

stripuli, man kyla labai keistas dviprasmis jausmas, skaitant tavo rasinius sitoje temoje. viena vertus, kai rasai apie pagarba ir meile vaikui, apie kompromisa, pusiausvyra tarp vaiko ir mamos noru, tarp vaiko teisiuir pareigu - galeciau pasirasyti po kiekvienu zodziu. taciau po situo loginiu, inteligentisko zmogaus tekstu vis prasimusa, naaa, tarkim, noras islaikyti vaika kudikio pozicijoje ir itvirtinti savo autoriteta jega... nezinau, kodel taip yra, bet man susidaro toks ispudis... galbut kad ir del tokio teiginio:

"Nes ir su mažiuku vaiku, matau, kuo toliau, tuo labiau kartais toną tenka pagriežtinti, tai kaip sakau, nenukrypkim į kraštutinumus - bent aš manau, jei pikčiau rikteliu "negalima" (pvz, čiumpant atsukti dujas), tai nepalieku kažkokios baisios traumos vaikui, nors gal reikėtų pagal kai kuriuos naujausius psichologų tyrimus apsikabinti ir ilgai švelniai aiškinti, kodėl negalima sukinėti dujų"

arba

"Jau vien mokyklose matosi, kas vyksta, suteikus vaikam visas teises ir atėmus visas pareigas, išskyrus vienintelę - gerai mokytis - realiai tai košmaras"

ir todel bus labai idomu paskaityti tavo pasisakymus po keleriu metu, kai tavo dukryte, kuri dabar tikriausiai dar nezino, kad "lialia" veidrodyje yra ji pati, is tiesu ims atsiskirti kaip asmuo ir is tiesu pareikalaus isplesti ribas.

Kaip toliau elgsis tevai, jei pliaukstelejimas tinkamu laiku nepades, o iseitis bus tik viena - pliauksteleti? Kas tada?

Pazistu aibe "normaliu" seimu, kuriose vaikai musami. Pasak musanciu tevu- ne nuolat, mano akimis - nuolat. Tas nuolat labai neapibreztas is tikruju. Mano tevai abu baige aukstuosius mokslus inteligentiski zmones, taciau mes buvom musami. Mano sesuo issilavinusi moteris, istekejusi uz issilavinusio vyro, abu baige univerus - vaikus musa. Daznai mano akimis isvis ne uz ka. Bandziau pabaksnoti pirstu ju problema - isizeide. Beje, ir mano mama ir sesuo su pedagoginiais issilavinimais.... Mano brolis vaikysteje buvo lupamas - po siai dienai nesavarankiskas ir maistaujantis sunkaus charakterio zmogus, nors vaikysteje buvo labai meilus ir geras vaikas. Dabar pats seimoj laimes neranda del savo destruktyvaus poziurio i save kaip asmenybe. As pati ilgai blaskiausi tarp destruktyviu santykiu , kentejau fizini bei psichologini smurta, taciau kuri laika pasamoneje buvau isitkinusi, kad su tuo zmogum esu saugi - vaikystes musimo pasekme. Laime, kad turiu savyje nemazai parako, tai viska nugrioviau ir pasitaciau kaip norejau. Bet tai sugeba ne visos, nes tai iauge su saknimis : musa, vadinasi myli.
Tikrai auksinis patarimas, uzuot bandziusios teisinti savo elgesi, pasikaitykit vaiku psichologijos, blogiau tikrai nebus. Blogiau bus, kai jusu vaikai paskui kentes gyvenime del jusu padarytu auklejimo klaidu.



Manau, kad tai didelis privalumas ir laime ismanyti savo vaiko psichologija. Jusu pasisakyme tai skamba kaip didziausias trukumas.

didelis privalumas yra realiai ismanyti vaiko psichologija ir teorinius patarimus moketi pritaikyti praktiskai. O jeigu prisiminti, kad viena is pagrindiniu psihologo savybiu yra nesmergti, nemoralizuoti ir padeti zmogui paciam suprasti klaidas jo nemenkinant, tai situ dalyku cia su ziburiu reiketu ieskoti.
Va todel tai ir yra trukumas - reikia ne tik zinoti, bet reikia ir zinoti kaip daryti, kaip patarti, kaip parodyti.

sutinku su jumis

Mano nuomone vaiko elgesio ismanymas yra labai didelis privalumas. Ir cia tikrai yra mamu,kurios ismano, jos ir pataria ir parodo ir turbut nesmerkia nei vienos, kitaip manancios. Jos mano akyse yra tikrai neblogos psichologes ir as ju pasisakymuose randu begale tiesos. Jei taiket man asmeniskai, tai be reikalo, nes as esu tiesiog mama, kuri nori , kad jos vaikai turetu kitokia vaikyste nei jos pacios tureta... Tapus mama, savo vaikyste matau kaip ant delno ir stengiuosi savo tevu klaidu nekartoti. Stengiuosi skaityti apie vaikus, domiuosi atitinkama literatura ir nemanau, kad tai yra trukumas. O smerkti ar nesmerkti tevus/motinas musancius savo vaikus "ju paciu labui" tai kiekvienos pasirinkimas. Kadangi vaikystej buvau pati traumuota musimu ir pasekmes jauciu lig siolei (nors paskutini karta lupt gavau pries koki 20 metu) tai labai jautriai reaguoju i teiginius, kad vaikui dirziuko (koks grazus mazybinis nekaltas zodelytis) duoti yra sveika ir gerai. Tikiuosi sitas sielos zaizdas iki senatves issigydyti per savo vaikus ir anukus.




Jus tai ir norejot pasakyti, ar ne?

matai, problema yra ta, kad cia mes esam tik forume.
psichologo kabinete darbas vyksta visai kitaip...


siame forume kiekvienas mano patarimas yra isbandytas namuose su mano vaikais... o paziuros, kurias destau, yra mano realios, tikrosios paziuros, kuriomis gyvenu. tai, ka rasau, yra susintetinta apmastant savo pacios vaikyste, santykius su savo tevais, su savo vyru ir su kitais zmonemis raida, darba su savo asmenybe ir galiausiai, perskaityta literatura.


siame forume esu jau 7 metai. jei susirastumete mano ankstyvasias zinutes ir temas apie vaiku auklejima, matytumete, kaip tos mano paziuros formavosi ir kito - tai aiskiai atsispindi mano postuose.

Kiek matau iš pasisakymo:
1. Jūs sakėt savo nuomonę (kuri prieštarauja kitoms dalyvėms) -> kitos dalyvės Jus smerkė -> Jūs norit, kad nesmerktų (paryškinau viršuje).
2. Jūsų vaikas reiškė savo nuomonę (kuri prieštarauja Jums) -> Jūs vaiką smerkiat ir užplojat diržu -> Jis to nenori.

Dvi lygiai tokios pat situacijos. Jei Jūsų sprendimas mušti neluošina ir išsprendžia problemą, tai ir čia viskas išsispręstų Jūsų metodu, jei kitos dalyvės, išgirdę Jūsų prieštaravimą, Jus muštų.

Tai dabar aš jau nesuprantu, kodėl norit, kad Jūsų nesmerktų už tą patį, už ką pati smerkiat ir mušat?

Ar kai Jūsų neklauso vyras, kolegos ar dar kas nors juos irgi mušat?

issilavinusio ir mandagaus zmogaus elgesys nesikeicia ar jisai yra forume ar ne, t.y. jisai pvz neleis sau zeminti virtualiai kito zmogaus jeigu niekada to neleidzia sau ir iprastame gyvenime

konkreciai taves ir neturejau omeny - yra cia kitu personu, kurios savo nuomone ir galbut isbandyma su konkreciai savo vaikais ( daznai ir riboto amziaus) pateikia kaip teisinga etalona, kaip reikia elgtis su visais vaikais ar kad jos patirtis yra vienintele teisinga ir jeigu taip buvo jai, taip bus ir kitiems,