Kai mamai baigiasi kantrybė..

Yra pirkti spec dangteliai-apsaugos razetėms nuo vaikų.

Sveikos mamytės..Šiaip esu kantri ir rami būtybė, tačiau dėkas vienų metukų dukrytės patiriu kuo įvairiausių ausmų - nuo konkretaus pykčio, bejėgiškumo, gailesčio ir kt...Didžiausia problema yra ta, kad ji kandžiojasi ir žnaibosi, ir daro tai tik man..Žodis ,,ne" jai nieko nesako, už rankytės paėmimas taip pat, jei pakeliu balsą - tik juokiasi, kaip patarė ,,draugės su patirtimi" - suduoti per rankytę, ar užimti nosytę - nulis reakcijos, daro toliau ir su didesniu įkarščiu..Aš ir pati prieš tokius auklėjimo metodus, nes tvirtai tikiu, kad vaikai auga kopijuodami mūsų veiksmus..Porą kartų pabandžiau ir su vyru nutarėm, jog tikrai tas neveikia, priešingai..Kandžiojimąsi dar galiu pateisinti, nes dyksta dantukai - galbūt dėl to, bet tas žnaibiojimąsis - iš kur - neturiu supratimo..Gal mamytės turite patirties šiuo klausimu? kaip tai išgyvendinote?

Čia kažin visos mergytės taip daro? Mano panele kai buvo panašaus amžiaus irgi taip darė. Bet aš apsimesdavau kad verkiu,kad skauda man Ir ji pati paskui išaugo is šito.O vyrukas mano irgi pradėjo kandžiotis man y pety ir žnaibosi labai skaudžiai,bet tikiuoisiu išaugs taip pat kaip ir sesė

dar yra šio patarimo variacija - suderinti abu dalykus, bent aš taip kol kas darau... jei man reik kur nors nueit, išeinu ankstėliau, ir elgiamės taip - paleidžiu vaiką, aišku, eina į priešingą pusę, pavaikšto kokias tris minutes, tada kokias penkias minutes nešu ant rankų kur man reik, vėl paleidžiu, vėl lekia kur akys mato, vėl paimu, vėl pasinešu kur man reik, ir nueinam - turbūt maždaug dvigubai ilgiau nei tempčiau ir virkdyčiau, bet užtat kur kas linksmiau

apie žnaibymąsi - buvo maniškei žnaibymosi ir kandžiojimosi periodas, apie metukus, išaugo gal per mėnesį, rodos, nieko nedariau, apsimesdavau, kad to išvis nepastebiu, tai gal nebuvo įdomu, būčiau kažką vaidinus, kad skauda, ar cypavus, ko gero, viskas būtų ilgesniam laikui užsitęsę. Nors tvirtai teigt negaliu.
Papildyta:
papildau dar prie to ėjimo kažkur - kad neatrodyčiau kažkokia tai super įtinkanti vaikui - priartėjus prie gatvės čiumpu už rankos ar ant rankų, ir man visiškai vienodai klykimai ir rėkimai, saugumas aukščiau visko... bet jei einam tolėliau nuo gatvės, vyksta tai, ką parašiau...
o jei nesipriešina nešama, tai žingsniuoju kur man reikia be paleidinėjimų... dar labai retais stebuklingais atvejais eina šalia kur mum abiem reik bet manau, tai yra stebuklas ir kol kas dažno jo kartojimosi tikėtis nereik

Anksciau mums irgi gerai budavo tie nusnekinimai. Bet iki dabar po paskutinio savo komentaro parasymo galutinai isitikinau, kad ji tiesiog megaujasi kad jai begant nuo manes as lekiu paskui. Ir zinot kas durniausia? Kad neiseina kitaip Nesivaikyciau jos, pamatytu kad toks zaidimas nepavyksta ir turetu liautis teoriskai. O praktiskai yra rizika kad i gatve nuleks, kad sugalvos pati sau laiptais kokiais nulipt ar dar kas. Uzvakar nubego laiptines link, as sustojau palaukti uz kiemo vartu, galvoju niekur nesides - gris atgal pati mamos nesulaukus, tai kazkoks diedasas is laiptines ejo ir vos nenudauze vauko su durimis Vat ir nesekiok is paskos
Papildyta:


Maniske kiek panesta ant ranku ir tada paleista dazniausiai tiesiog sustoja kaip ibesta ir nei pirmyn, nei atgal Tada kai jau pasiuntu labai, tai nueinu uz kokiu 10-20m ir irgi sustoju. Jinai po kokiu 5min isitikina kad mama nusileisti neketina ir atbega iki manes (dazniausiai bliaudama), tada as vel kokius 10-20m nueinu ja palikus...... Taip ir stumiames pirmyn su triuksmu didziausiu

Kolkas kanžiojimąsis ant bangos..Visos rankos, kojos nužymėtos, kartais sugeba į lūpą, žandą įsisegti..Na ką, lauksim to išaugimo..Beje, pasak psichologų, tai laikoma norma iki trijų metų, pasak jų taip vaikas susipažįsta su pasauliu..aš kitaip manau - iš pradžių galbūt, bet po to tai jautikrai ne dėlto..

Jei ne paslaptis, kodėl pasiunti, kai vaikas stovi vietoj? Kitas laksto, kitam pastovėt apsidairyt reik - tavo atveju dar geriau, nereik bėgt atgal kaip man - kelio susitaupo Įsivaizduok, tada turbūt užvirtum su maniške, kuri bėga būtinai atgal - ir greitai
Supranti, jei nuleidi ją - tada žinok, kad tas kelias minutes ji daro ką nori - nors ir kaip stulpas stovi, kai paimsi - bus tavo "valdžia" - neši kur nori

p. s. atsiprašau už "tu", jei suerzino, pakeisiu į "jūs".

Auginu du vaikus, dukrai - 2 metai, sūnui 2 mėnesiai.
Labiausiai erzinančios situacijos:
1. didžiausias dėmesio reikalavimas, kai maitinu sūnų. Dukra visais įmanomais būdais stengiasi apsunkinti procesą, jai mirtinai prireikia gerti arba pašokinėti ant lovos šalia valgančio brolio, stengiasi nugriebti ir patempti jį už kojos ar rankos, daro kažką neleistino ar provokuojančio pvz atsinešusi jogurtą teplioja juo stalą, spygauja, kartais ji tiesiog sako "mama neduok broliui valgyti". Fantazija jos laki.. prigalvoja visko.
2. nesuprantamas zirzimas, verkšlenimas
pvz. šiandien ryte paskambino mama, kalbam telefonu, mažoji verksmingu balsu prašo duoti jai pakalbėti, duodu, tokiu pat verksmingu zirzimu sako, kad nenori, kai tik pradedu vėl kalbėti su mama istorija prasideda nuo pradžių - verkia, kad duočiau kalbėti jai. Pokalbį su mama baigiu, vis dar zirzia... nukalbinu kitom temom. Tada sugalvoja, kad nori gerti, nors gėrimas stovi virtuvėj taip kad ji bet kada gali pasiimti, zirzia iki tol kol keliuosi iš lovos ir nueinu paduoti, paduodu gerti, vėl toks pats elgesys kaip telefoninio pokalbio metu - verkia, kad negers, padedu gėrimą - verkia, kad nori gerti, padedu gėrimą taip, kad ji pasiektų ir išeinu, girdžiu geria. Išgėrusi stiklinę gėrimo ateina prašyti dar - vėl lipu iš lovos, įpilu, prasideda ta pati istorija gersiu - negersiu, palieku su gėrimu virtuvėj grįžtu į lovą - girdžiu kaip ateina iki lovos sekundė tylos ir jau tekši ranka per čiužinį - visas gėrimas išpiltas į lovą.

Suprantu, kad antro vaiko gimimas jai labai didelis įvykis ir pokytis, suprantu, kad jai dabar nelengva, bet siaubingai nelengva ir man plius prisideda didžiulis nuovargis, nebeišeina susivaldyti. Šiandieninė situacija pasibaigė pliaukštelėjimu per užpakalį.
Kas bus toliau nežinau.

Dvi variacijos, sunray - arba pasibaisėsit savo elgesiu su dukrele ir prisieksit daugiau niekad nebekartot to pliaukštelėjimo, kas bebūtų, arba kantrybės trūks vis dažniau, nes vaikui paaugus lengviau nesidarys, priešingai, ir ko gero tokia "auklėjimo forma" dažnės... Net jums to sąmoningai nenorint.
Paprasčiausiai yra toks psichologinis momentas - kol kažko sau neleidi ir kraupsti nuo minties, kad tai padarytum, tai yra lengviau sau to kažko ir toliau neleisti. O jei nors KARTĄ leidi, tada būtinai atrandi pasiteisinimą, kodėl galima padaryti tai DAR KARTĄ ir DAR ir DAR... Tai žmogiška ir būdinga daugeliui... Ir bus daug sunkiau pasisakyt sau - niekad to nebedarysiu - po to, kai jau kartą padarei...
Kad ir su narkotikais. Esi įsitikinęs, kad narkotikai kraupu, su jais blogai baigsi, ir nevartoji. O paskui sakykim kartą parūkai žolės. Ir nieko baisaus nenutinka. Tada galima ir LSD pasimėgint. ir irgi nieko čia tokio... Ir lieki prie žolės ir LSD, arba bandai s tipriau, jei reik - ir net jei atsisakai, kitą kartą "paslyst" bus kur kas lengviau nei nevartojus išvis...
Arba mano vyro situacija. Įklimpo, pats prisipažino, kad įklimpo žiauriai. O išlipt tai negali, kad ir nori - ir tai žmogiška... Įklimpo kame - leido sau pavargęs kartais mane aprėkt, tipo pašiept, piktai pašnekėt - ir tai sunkėja, patyčios aštrėja, žmogus to nebejunta, nes kartą sau leidus - leidi vis daugiau... Kuo daugiau leidi, tuo daugiau leidi, tai kaip kokia sniego gniūžtė riedanti nuo snieguoto kalno... Sustabdyt pradžioj lengva, o už kokio šimto metrų beriedantį didžiulį gniužulą - ko gero daugmaž neįmanoma...
Mano pačios situacija, kad neatrodytų, jog čia aš šventoji... Leidau sau vyrą pakritikuot už kažką, susijusio su vaiko priežiūra. Nors pati tariuosi, kad davai nesiginčykim prie vaiko dėl jo auklėjimo - tempia velnias už liežuvio, ir būtinai pasakau tai, ką galima būtų vakare, vaikui užmigus... Ir kuo labiau ir pikčiau ta tema pašneku, tuo dar pikčiau pašneku sekantį sykį... Nors ŽINAU, kad elgiuosi tiesiog žiauriai negerai... Bet tai jau tas didžiulis sniego rutulys...
Gal kas žino, kaip išlipt iš TOKIOS situacijos? Nes man tai nieko gražaus nesišviečia...
ir geriau, kalbant apie vaikų auklėjimą fiziniais būdais - į ją NEĮLIPT, nes paskui - irgi nieko gražaus nesišviečia...

1. Ivairiose situacijose i ivairius dalykus sureaguoju ivairiai. Matyt psichika tokia
2. Tiesa sakant nelabai suprantu vaiko pastatymo ant zemes prasmes tam, kad jis pastovetu ir palauktu kol vel paimsiu atgal ant ranku Kiekvienas pasilenkimas padeti svori ir kiekvienas pasilenkimas ji pakelti - papildoma apkrova stuburui. As nesu pati sau priesas. Tada jau geriau ta svori tiesiog nunesti nuo tasko A iki tasko B be sustojimu Ir isvis, kam tada nesti? Sodinti i vezima ir keliaut kur reikia be jokiu apkrovu stuburui
Kaip cia paaiskinti, kad likciau teisingai suprasta.... As nenoriu lipdyt savo vaiko pagal savo kurpaliu, nenoriu slopinti vis didejancio savarankiskumo. Mano mama visuomet sokinedavo aplink mane ir elgdavosi tarsi buciau zymiai mazesne / zioplesne / negabesne nei is tikruju buvau. Patikekit man tai gyvenime pasitikejimo savimi tikrai nepridejo ir naudos jokios nedave. Kita vertus maciau kruva gyvu pavyzdziu, kai mamos i kazkokius vaiko veiksmus (atsisakyma duoti ranka gatveje, musimasi, daiktu metyma, pan.) nerode jokios reakcijos, motyvuodamos kad siuo amziaus tarpsniu toks elgesys yra normalus ir vaikas tiesiog is to isaugs ir vaikai ne tik kad "neisaugo", bet situacija su 5-6metu vaikais daresi dar blogesne. Tiesiog norisi surasti aukso viduriuka.
Griztant prie mano situacijos gatveje. Nesu is tu kazkur nuolat skubanciu. Esu vaiko auginimo atostogose ir naudoju jas butent vaiko auginimui. Dazniausiai i lauka einam kad ji ten pazaistu ir tik retkarciais mano reikalais. Jei kazkur einam ir dukra susidomi rasos laseliais ant gyvatvores lapu ar zeme sliauziancia sraige, niekad neskubinu jos, pati irgi pritupiu salia paziuret ka ten gero rado (tenka gatveje daznai panasiose situacijose isgirst "einam greiciau" "ko ten stovi" "as taves nelauksiu" ir pan). Bet dabar, nors ir nemegstu sito zodzio, bet tai yra grynu gryniausias OZYS. Dukra savo elgesiu sako: as begiosiu pirmyn - atgal o tu sekiok is paskos arba jei jau sito nedarai, tai nesiok mane ant ranku. O as irgi zmogus su ivairiom emocijom. Man pabosta tas betikslis jos sekiojimas. Man paskausda nugara ja betampant ant ranku. Vat ir norisi rasti elgesio modeli, kad ir vaikui tiktu, ir mamai gerai butu
3. Kreipinys "tu" manes neerzina

dėl to pliaukštelėjimo per užpakalį...
Ir aš kartais pliaukštelėju, nes manau, kad vaikai turi suprasti, kad tam tikri jų poelgiai įtakoja kitų žmonių jausmus. Jie turi suprasti, kad specialiai išpiltas ant čiužinio jogurtas, gali taip įskaudinti mamą, jog ji gali pajusti pyktį ir net pliaukštelti. Stengiuosi neslėpti nuo vaikų savo jausmų, parodyti jiems, kad jų emocijos, o ypač poelgiai turi ryšį su mano emocijomis ir poelgiais ir atvirkščiai. Ir aš nematau tame nieko blogo, nes suaugę žmonės taip nesielgia. Juk supykę neaplaistom kolegės stalo jogurtu, iš dalies bijodamos likti be kuokšto plaukų ir kelių nagų. Vaikai turi išmokti šią pamoką.
Aišku, reakcija turi būti adekvati. Tarkim, kai mano vienas vaikas skriaudžia kitą, reaguoju stipriai: paimu už rankos, jei bando atimti žaisliuką atiduodu tam iš kurio atiminėja atgal, subaru ir nuvedu į kitą kambarį sakydama, kad nemokantys būti gražiai su kitais vaikais, negali žaisti kartu. Ir čia būnu labai griežta. Niekada vaikų nebaudžiu, kad spygauja džiaugdamiesi ir t.t., jei matau, kad tai gali būti nemalonu aplinkiniams švelniai sudraudžiu, bet jei cypia specialiai norėdami išsireikalauti kokio daikto, parodau, kad man tai nepatinka.

Si istorija tarsi apie mus. Perskaiciau ir nusiraminau, nes jau bebuvau beprarandanti kantrybe. Greiciausiai cia toks augimo periodas. Tokioje situacijoje as taip pat padedu norima ar "nenorima" daikta ir tiesiog iseinu is kambario, nueinu ir pradedu ka tvarkyti ir stengiuosi visiskai nekreipti demesio. Man tai siek tiek padeda. Svarbiausia manau paciai stengtis nesusinervinti, nes vaikai tai labai jaucia. Zinoma sunkiausia kai isterijos prasideda viesoj vietoj ar pvz. nakti. Praso gerti, duodu - neima, tik padedu - vel rekia, kad nori. Tuomet reikia ieskoti kitokiu gudrybiu. Kantrybes.