Sveikos
Pradedu galvoti, kad mano savijauta galbut yra jau problema... Pabandysiu papasakoti situacija, gal padesite susivokti, ar man jau reiketu del to susirupinti ar neieskoti problemu
Sakyciau, mano gyvenimas emocine prasme labai persiverte pries 7-8 metus, kai suzinojau apie ex vyro neistikimybe po 2 metu santuokos. Ziauriai pazeminta jauciausi, sutrypta ir t.t., bet nusprendziau atleisti... Tapau kaip paranojike- jam veluojant truputi gryzti, as jau prisigalvoju visokiausiu situaciju, kad jis vel su kita ir ka veikia. Nebepasitikejau nei juo, nei savimi kaip moterimi. Gyvenau pastovioje itampoje suprasdama, kad taip negerai, krito svoris, tapau neidomi net pati sau... Kuo toliau, tuo labiau keliausi ir guliausi su mintimi, kad reikia skirtis. Taip praejo 1,5 metu, kol suzinojusi apie dar viena jo posuki i kaire tikraja ta zodzio prasme ismeciau ji is namu. Tik tada man palengvejo, kaip akmuo nuo sirdies nukrito, nei asaros nenubraukiau... Daugumos nuostabai po skyrybu prazydau, taciau liko kazkur uzsleptas nepasitikejimas savimi, savo moteriskumu, seksualumu...
Beveik po metu sutikau nauja vyra, dabar jau 5 metai, kaip gyvename kartu. Juo pasitikiu, bet daznai aplanko baimes kad jis gali nuklysti i sona, negaleciau to atleisti, nonoreciau issiskirti, bet zinau, kad butu per sunku toliau gyventi kartu.
Taip ir gyvenu su dazna viesnia baime ir itampa, kad atsitiks kas nors blogo - ar tai namuose, ar darbe ar dar kur nors.
Nuo pat paauglystes esu pakankamai jautri, nesunku man kartais ir asara isspausti... Atkreipiau demesi i savo busena, mintis, o jose vos ne pastoviai pilna minciu, galvojimu, analizavimu, nagrinejimu ir pan. Pagaunu save kuriant ivairias situacijas, dazniausiai nemalonias, mazdaug - kas butu, jeigu butu, ivairus santykiu aiskinimaisi, nemalonios situacijos. Kartais buna is vis nesamoningos mintys. Pvz. vaziuoju masina ir isivaizduoju, kaip as nesuvaldau jos ir nuriedu i griovi ar i ka nors atsitrenkiu ir kaip toliau viskas vyksta

Nors net apie menkiausia pakenkima sau net minties niekada nebuvo, tikrai to negaleciau padaryti specialiai.
Aisku, visokiu dienu buna, bunu ir linksma, laiminga, kad net sirdis dziaugiasi, taciau nemazai ir dienu be nuotaikos, kupinu bereikalingu nemaloniu minciu, kazko laukimo...
Prie to dar prisidejo nevaisingumo problema, kas dar labiau apsunkima situacija. su pirmuoju kaip tik po tu pirmuju nemaloniu ivykiu pradejome nesisaugoti, taciau tik as viena norejau vaikelio.. 1,5m nepavyko. Dabar jau 4m su antru planuojam, jau ir su gydytoju pagalba, taciau nesekmingai, pas mane jokiu akivaizdziu problemu neranda. Vyro situacija kazkiek problematiska, taciau manau, kad daugumai kitu tai nebutu problemos su juo susilaukti vaiku. Pagalbines proceduros irgi nepavyksta. Galvoju, gal cia irgi tos itampos, nerimo pasekme....
Kaip jums atrodo, ar tai jau problema? Paskutiniu metu vis dairausi i psichologines knygas, gal jos padetu pasisemti stiprybes, optimizmo, geru minciu ir isvaikyti nerima?