M.K. Čiurlionio menų gimnazija

Ne, ne su licėjumi. Tai būtų beprotybė.
Lyginu su normalia vidurine mokykla.
Ir dar kartą pabrėžiu - mano galva tai yra normalu. Tiesiog neįmanoma tiek daug laiko skiriant muzikai (ar kitai specialybei) spėti tiek pat (ar net daugiau) jo skirti ir bendro lavinimo dalykams.

Suprantu, kad džiaugiatės.
O jeigu nebebūtų (atsiprašau, nes žinau, kad daug kam nepatiks), tai tame bus ir pliusų - bus mažiau žmonių su nepasiteisinusiais lūkesčiais.

Dar pagalvojau apie nestabilios psichikos pedagogus. Gal taip yra todėl, kad lūkesčiai ir ambicijos buvo milžiniški, o gavosi, kas gavosi - viso labo mokytoja? Nesakau, kad mokytoju būti blogai, bet kiek yra mažių besiruošiančių tapti "smuiko mokytoju"? Turbūt kur kas mažiau, negu svajonėse besilenkiančių pilname Carnegie hall'e?

Taip, yra ir tame dalis. Apie tai taip pat pagalvodavau, kodėl. Dėl tam tikra prasme savo asmeninių nesėkmių atsigroja ant vaikų.

Ir dar. Nežinau ar čia laimė, nors gal ir ji yra, neklausiau, tiek metų atarus, prarastos vasaros ir vaikystės malonumai, dirbti kokios nors mažareikšmės, kokių n, muzikos mokyklos mokytoja, kur vaikai ateina kaip į būrelį ir ne daugiau. Ar tai svajonių profesija? Nežinau. Nors tikrai reikia ir tokių pedagogų, bet..

Tai vat aš apie tą patį.
Iš mano bendraamžių, grojusių dieną naktį, koncertavusių (vaikiškame amžiuje) ir teikusių dideles viltis... vaikšto dabar vienoje (ok, žinomoje, ne visų užmirštame užkampyje) muzikos mokykloje amžiais susiraukusi, susitraukusi ir persikreipusi mokytoja. Ir lygiai toje pačioje muzikos mokykloje visą laiką išsišiepusi vaikšto kita mokytoja, kuri tuo pačiu metu mokėsi, tik niekur nekoncertuodavo, vos vos egzus sugrabaliodavo. Rezultatas - tas pats ir net toje pačioje muzikos mokykloje.

Mititėja, sutinku, kad labai sunku rasti tiek laiko bendriems dalykams, kaip ir paprastoje mokykloje, bet tai nereiškia, kad tie pedagogai nereikalauja ir pro pirštus žiūri, programos tos pačios, tik vaikai nesuspėdami visko, prasčiau turi tuos bendrus dalykus mokytis. Bet yra ir tokių, kurie viską paveža.
O dėl tų lūkesčių tai nežinau, dauguma sėkmingai įstoja į kitų šalių aukštąsias ir įleidžia šaknis ten, nes darbo šiais laikais bet kokioje srityje pas mus sunku rasti ir nėra čia jokio išskirtinumo.
O dėl tų mokyklų išlikimo tai aš vienareikšmiškai nesutinku. Čia liečia ir paprastas muzikos mokyklas. Norit pasakyti, kad jų nereikia ar užtenka būrelių- balabaikų... nesutinku
Mergaitės, matau, kad jūs labai nusivylusios esat, kad čia mokėtės ir veltui tiek metų praleidote, gerbiu jūsų poziciją, suprantu, kad visaip gyvenime gali būti. Bet, ne viskas pinigais matuojama...O susiraukusių, nelaimingų mokytojų pasitaiko, kaip ir kituose darbuose žmonių, tai yra normalu. Aš labai džiaugiuosi, kad mokau vaikus groti, pati kartais pakoncertuoju, man ši profesija prie širdies, gal, kad nuo mažų dienų žinojau, ko noriu. Nebūtinai gi visi turi būti teisininkais, vadybininkais ir kt., reikia visokių profesijų ant svieto

Mano pora klasioku stojo i VGTU.Vienas baige,kitas ne.Visi kiti,net nesvarste,stojo pagal specialybe

Vienetai ten tokių. O "bendros nuotaukos" vis tiek įtraukia. Manau neimsim ginčytis, kad klasėje, kurioje vyrauja nuomonė, kad "nafig man ta fizika" mažiau šansų mėgti fiziką (čia tik pavyzdys).
Pamenat, prieš gal 2 ar 3 metus dėl muzikos mokyklų naikinimo šioje, ar kitoje temoje putojomės? Ką aš sakiau? Kad nenugrius čia viskas taip per dieną... Tada man akis draskėt.
Taigi, praėjo jau 2 ar 3 metai, mūsų muzikos mokykla dar nenugriauta. O jūsų?

Aš tai nesijaučiu nusivylus. Tiesiog manau, kad vienas iš mano teisingų gyvenimo sprendimų buvo nesirinkti muzikanto kelio. Ir ačiū susiklosčiusioms aplinkybėms, kad mokiausi vidurinėje mokykloje, tas leido "iššokt iš riedančio traukinio" tada, kai tik sugalvojau. Nebuvo "per vėlu".

Žinoma, žinoma. Tik kartais kaina už rezultatą yra neadekvati.
Dabar su dideliu džiugesiu galvoju, kad valio, jog protas kažkaip nušvito paskutinėje klasėje ir supratau, kad šviečia geru atveju muzikos mokytojos darbas, kas man visai nepriimtina.

O apie tą susiraukimą todėl ir papasakojau, kad man atrodo, jog žmogus neturi vidinio pasitenkinimo pasiektais rezultatais (lyginant su buvusiais lūkesčiais). O kita mokytoja matyt labai patenkinta, nes kaip sakiau, ne žvaigždutė buvo. Tai dabar galima manyti, kad rezultatai pranoko lūkesčius.
Grįžtant prie aptariamos mokyklos - todėl nenorėčiau, kad vaikai joje mokytųsi. Pernelyg didelė rizika, kad investuojama į... nieko ypatinga.

Nepykit, bet aš visiškai nesuprantu šios diskusijos. Ką čia norima įrodyti? Kad yra puikių kitose sferose specialistų po MKČ - jau faktas. Kad yra puikių muzikų - faktas. Kad dauguma - pilkos vidutinybės - irgi faktas. Bat argi čia kažkas stebėtino? ar visi po prestižinių "Licėjų" ir kitų gimnazijų tampa puikiais specialistais? būtinai?...
Dabar jau dirbu LMTA. Viena studentė - kompozitorė - po Licėjaus. Sako buvo puiki tiksliukė - į ją pažiūrėjusi tikiu - bet va susisuko žmogui ir po Licėjaus stoti į LMTA. iR DAR NE VIENAS TOKS PAVYZDYS

Pradinis etapas MKČ - PUIKUS
O toliau jau kur vėjas nupūs... Kad tik jūsų vaikai būtų laimingi su sava specialybe

Mititėja, nepamenu, kad akis kažkur tamstai kabinau, bet jūs turbūt geriau pamenat, ale ir atmintis Ir dar, kodėl manote, jei jau jūs iššokote iš to traukinio, kiti nesugebės iššokti, ar tik jūs čia tokia superšuolininkė ?
O muzikos mokyklų išlikimo klausimas taip ir kabo ore, čia kaip sakoma, kurlink vėjas papūs, taip ir bus.


Viskas, taika

Kodėl turėčiau užmiršti? Dabar neturiu laiko, bet kada paieškosiu ir įmesiu nuorodą į tuos ginčus. Ten dar viena jūsų bendradarbė dalyvavo (kuri žaliu berods kursyvu rašė).
Taigi tame ir reikalas, kad baigus paprastą mokyklą toks pasirinkimas įmanomas. Po MKČ - gerokai sunkiau.
Na ir? Kas, kad kabo? Net tai, kas nekabo vieną dieną ima ir nugriūna. Nieko nėra amžino.
Taip, muzikos mokytojams būtų baisi tragedija, nes tada tai jau visai šakutės pakutės tiek darbo įdėjus. Ir "niekuda podatsia, niekomu otdatcia". Bet kita vertus - iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma akivaizdžiai per daug nelabai aišku kuo užsiimančių menininkų.

Normalu užmiršti tai, kas nelabai jaudina, bet matyt yra užgautos kokios tai ambicijos, jei jau taip giliai širdy įsirėžė. Ką gi, ieškokit, įmeskit kai laiko turėsit, jei tai jums labai aktualu, aš tai neieškosiu, nes turiu ir be to ką veikti, ir taip matau, kad be reikalo čia įlindau Jums turbūt geriau, kad mokesčių mokėtojų pinigai eitų į kalėjimus, ką gi, su tokiu mąstymu toli važiuosime Sėkmės Jums

Kad man kaip tik pasirodė, kad jus labai jaudino grėsmė likt be darbo. Man tai kas, neturiu ambicijų toje srityje. O kol visi putoja, mano vaikai ir tas muzikos mokyklas baigs.
Ir nieko negaliu padaryt, jeigu įsimenu ypatingus pasisakymus (visom prasmėm). Jums gal natūralu - papezėt ir nueit užmiršus. Aš stengiuosi atsakingiau putoti.
prašom.
Primenu, kad rudenį bus 3 metai praėję, o dar nė viena muzikos mokykla nenugriuvo. Bet gi kaip buvo draskytasi, kad būtent jūs su kolege (kaip dirbančios toje srityje) žinot kažkokią paslaptingą informaciją ir tuoj visiems bus šakės.

Na taip, tikrai toli nenuvažiuosime, jeigu įsivaizduojat, kad mokesčių mokėtojai išlaiko tik menininkus ir kalėjimus. Pamenu ir tame ginče pasižymėjot kraštutinumais.

Mititėja, nežinojau, kad pati muzikos (?) mokėtės, paskui metėt. Dabar man lengviau suprast jūsų poziciją.

Gal labai kabino mano pasisakymas apie "superjautrumą". Taip rašydama, neturėjau omenyje nenusisekusių "menininkų" ar šiaip, nestabilios psichikos (kaip minėjo Subjektyvi) asmenų. Turėjau omenyje ką kita - kaip tik, labai pasisekusius, žymius, pasaulinio garso profesionalus, šiuo atveju - muzikantus atlikėjus. Profesiniais reikalais tenka nemažai su tokiais bendrauti . Jų visų bendras bruožas, be duomenų, be įdėto juodo darbo (ne vien asmeninio, bet ir tėvų ir pedagogo) yra tas padidintas vidinis jautrumas. Nežinau, kaip kitaip pasakyti, bet tas matosi. Ir tai nereiškia, kad kiti žmonės to neturi - kai kurie turi, bet savo tieisoginiame darbe to nepanaudoja, o štai muzikoje be to - TIK amatas.
Padidintas jautrumas - tai ne nieko nepasiekusių savipaguoda, ir tai ne psichikos ligos ar isterija ir nesivaldymas. Ir ne mimoziškas bejėgiškumas, toli gražu. Ir tai - ne vienintelė sąlyga norint tapti išties geru muziku, bet ji - viena iš, ir be jos - niekaip. Tiesiog, kai žmogus išeina scenon ir groja - tas yra. Arba ne, o jei nėra - pasaulinėn scenon jis neišeis. Kad ir koks protingas, loginio mąstymo ir kt. bebūtų.

Atsiprašau, kad taip išsilpėčiau
Papildyta:



Didelė problema, kad MKČ ir paskui LMTA ruošia "solistus atlikėjus", visa programa būtent į tai orientuota, o realiai, išeina pedagogai, koncertmeisteriai, orkestrantai ir kt.
Kita vertus, talentingas žmogus visados atranda savo kelius į būtent tokią profesinę saviraišką, apie kokią svajojo. Gal ne Carnegie hall, bet - Filharmonijoje turi progų nusilenkti.
Kitiems gal artimesnė kamerinė muzika, kuriasi ansambliai, arba kažkas atranda save būdamas koncertmeisteriu kokio puikaus vokalisto, ir t.t. Kelių - daugybė.
O netalentingų, nieko nepasiekusių pilna visose srityse.

Beje, yra nemažai pedagogų iš pašaukimo, ir tiems žmonėms iš tiesų laimė sėdėt kokioje muz. mokykloje ir dirbt su vaikais. Arba su studentais.