Sveikutės, labai patiko šis eilėraštis, viena mamytė jį širdukų puslapyje įdėjusi. Gal ką nuramins, gal kam padės susitaikyti...
Laikas savo juodą darbą
Jau atliko su mumis,
Dieną jau širdis neinkščia
Ir nerauda naktimis.
Blanksta žodžiai ir laukimas
Nebe toks jau atkaklus.
Ragina pirmyn likimas,
Versdamas naujus lapus.
Vienas Dievas tebežino
Kiek kainavo laikas šis,
Kol kankinos, aimanavo
Skausmo draskoma širdis.
Iš vidaus išrautas nervas
Kartais krūpteli nakčia ,
Pamažu tvirtėja šarvas,
Luobas auga palengva
Viską laikas visagalis
Sudėliojo į vietas,
Tik širdy randų randeliai
Jau būriuojas į grupes.
Bet ir vėl pasėsiu viltį,
Vėl blaškysiuos kelyje,
Bebandydama pakilti
Klupsiu nelygiam lauke.
Mano visagalis laike,
Tu ne tas ir aš ne ta,
Gal gyvenkim susitaikę
Dviese su Tavim. O ką ?
Aš ir norėčiau įsivaikinti kokį mažylį, ir vyras lyg užsiminė, kad apie tai pagalvojo, bet kai perskaičiau istorijų apie įvaikintus vaikus

plaukai pasišiaušė. Nekalbu aš apie vaiko charakterį ar dar kažką, bet kad vaiko atsisakę tėvai po kiek metų gali pareikalauti grąžinti mano užaugintą, mylėtą vaiką

Ir tai vyksta...taigi, svajonės ir yra tam, kad jas subrandintume, jų siektume...gal kažkada...