QUOTE(arune @ 2009 12 23, 15:02)
Bet ir aš pati, mano asmeninės nuotaikos keitėsi per 6 ligos metus.
Arune, aš ir mano nuotaikos taip pat keičiasi, net labai ženkliai.
Kartais būnu baisi cinikė, kartais neišpasakyta jautruolė.
Šeši metai nemažas tarpas,

jei būtum sveika tai tikriausia taip pat būtų pastebimų pasikeitimų.
Įsileisk džiaugsmą ir nebijok juo mėgautis, net jei jis labai trumpalaikis. Kuo daugiau tokių akimirkų. Kai nepavyksta, prisikelk iš atminties ir mėgaukis tų puikių akimirkų prisiminimais, tik be jokio gailesčio, jog to daugiau nebus. Pastebėjai dažnai pagyvenę žmonės linkę pasakoti ir pasakoti tuos pačius prisiminimus, tai ne todėl, kad jie pamiršta jog jau nebe pirmą kartą pasakoja. Tiesiog pasakodami išgyvena tai vėl, ir vėl. Jei tai bus skaudūs prisiminimai, tai bus pažadinami skaudūs jausmai, jei tai bus džiaugsmingi, laimingų akimirkų vaizdiniai, tai tokie bus ir jausmai.
Likimo draugai... visą laiką reikia laikyti nemažą atstumą. Likimo draugai tik tiek, kiek panašus gydymas, diagnozė. Jei dėl jų nerimausi, kažin ar tuo labai jiems padėsi, o sau pakenksi.
Patr prieš kelias dienas parašė gan pobaisiai apie savo bičiulę, pabaigoj pridūrė, jog ruošiasi gerti Hanax, kad užsimirštų ir gerai miegotų. Po tokių vaizdelių xanax turbūt ieškojo kas antra iš mūsų. Jei nesi pasiruošęs lankyti sunkiai sergančių ir labai blogai besijaučiančių - nelankyk. Jei nesi pasiruošęs išgirsti blogų, nepalankių atsakymų - neklausk. Gal geriau save apgaudinėti, kad ir trumpam. Taip lengviau ir paprasčiau gyventi. Painiai aš čia surašiau, bet tikuosi supratai.
**********
pastabėlė
QUOTE
svarbiausia yra vidinė ramybė - jei ją pasiseka rasti, - esi laimingas, kad ir kas beatsitiktų.
Vidinė ramybė kažin ar gali būti pastovi ir nekintama būsena. Ir kažin ar gali būti laimingas, kas beatsitiktų, bet to reikia siekti, ar ne?