senmergės godos

Bet cia ir pasisakiusiu merginu amzius 22-25-28m ir i senmerges jau save nurase
Gal prie kompo reikia maziau sedeti ypac visokiose supermamose , nu bliamba kaip cia nenusikeikt.
As pvz tik i supermamas ilindau, kai vaika jau turejau ir tai kaip cia pasakius netycia, o cia jaunos panos :unsure:taip prie kompo sededamos tikrai nesutiksit savo antros puses.
Man buvo 30m as nelaikiau saves senmerge ir niekam net liezuvis neapsisukdavo mane taip pavadint, nors dar buvau netekejusi, gal kazkoks mistinis biologinis laikrodis neveike ir man atrode, kad viskas dar ateityje bus, jei tik panoresiu
aisku ne visos vienodos, sutikau ir tokiu, kurios apie vaikus kliedejo ir apie seima 18m budamos

aš labiau bijau nesusilaukti vaikų

As ir labai bijau,bet vikskas likimo ir dievo rankose,bet tikekimes,kad viskas bus gerai.

Nenurašiau ir nenurašysiu savęs. Tiesiog nesuprantu, kas ne taip... Negaliu skųstis dėmesiu, internete sėdžiu, nes dirbu visą dieną prie kompo ir darbo metu būna, kad nėra kas veikt, o išeit negaliu, o čia yra įdomių dalykų ir nebūtinai susijusių su mamytėmis. Tiesą sakant nei neskaitau mamyčių pokalbių apie vaikučius... Nes tada labiau grūzas apima. Man mieli pomėgiai, šventės, rankdarbiai, sportas, dietos, santykiai... iki vaikiukų man toli, nors ir norėčiau... labai...

Manyciau nereikia galvoti kas ne taip. Nes tada gali uzsiciklinti ant savo tariamu trukumu. Is esmes tiek sauniu moteru yra vienisu, kad jau nesuprasi, kodel jos vienos.
O del interentiniu pazinciu- as nematau cia nieko blogo- visad taikau sau terapija- kai jau matau kad krypstu link neigiamumu, uzsiregistruoju i draugas.lt ir pabendrauju su vyriskaja gimine. Kartais ir susitinku. Visokiu zmoniu yra ten, nuo absoliuciai nesamones kalbanciu ir perdem rimtai ziurinciu i gyvenima- tada puikiai suvokiu, kad is tikruju pati nezinau ko noriu is vyru, o cia skundziuosi, kad neturiu to vienintelio. Iki fainu vyriskiu, su kuriais malonu bendrauti.
Siaip bendravimas pakelia nuotaika, pakelia ir saviverte, tada ir galu gale neprarandi savo igudziu realiai vertinti save ir nesitiketi is kitu kazko nepagristai.
O kartais buna sauniu zmoniu sutinki. Pabendrauji, pabuni komfortiskai, isitikini, kad viskas su tavimi gerai, kad esi sauni ir zmonem su tavimi gerai ir vel eini priekin jau optimistiskiau nusiteikusi, puostis pradedi, paprasciau viska pradedi vertinti, o tada ziu mazu ir susimirksesi su kuo.. O gal ir su tuo paciu is to interneto.
Nenustokit stebetis gyvenimu
ir vertinkit viska paprasciau. Gi ir realiam gyvenime su visokiais zmogiukais bendraujam

man viskas patinka kas naturalu, bet ne dirbtina.

Po 31 gimtadienio praejus vos porai savaiciu pradejau draugauti su sauniu, beje gerokai uz mane jaunesniu vaikinu ir jau daugiau kaip metai mes kartu.
nezinai kada tavo ateitis pasikeis
temos autorei galiu pasakyt, kad kai stogas vaziuoja, nes viena - vienisa, ner vaiku ir mylimo, reikia savim labiau rupintis pradet ir kazka keist gyvenime. skamba banaliai, bet pradejus sportuoti, susiradus nauja hobi ar tiesiog dazniau iseinant i bara / koncertus / kino teatra ir t.t. didesne galimybe susipazint su naujais zmonemis. tavo nauja pazistama gali tureti saunu nevedusi broli ar supazindint su senu klasioku, kuris tau kris i aki
o be to susiradus naujos veiklos, maziau laiko liks savigrauzai ir neigiamoms mintims

Manau, jog visiškai nesvarbu kiek tau metų: 26, 30 ar 40. Svarbu, kaip jautiesi pats ir kuo save laikai: Jei manysi, kad esi senmergė - tokią tave matys ir aplinkiniai. Žinoma, biologiniai laikrodžiai tiksi pas kiekvieną ir visos pamąstome apie galimybę turėti savo sūniuką ar dukriuką, bet vaiko gimimas - tai angeliuko nusileidimas iš dangaus ir nusileidžia jis tik tada, kai ateina tam skirtas laikas, o ne tada, kai norime mes. O vyrų - jų daug, bet ir kas iš to? Ar su bet kuo žmogus gali gyventi? Manau, kad ne. Geriau vienatvė vienam, nei vienatvė dviese. Ir kas iš to, kad formaliai gyvensi santuokoje, bet kiekvieną dieną ėsite save kaip šunys, gyvensite be tarpusavio supratimo ir pagarbos vienas kitam, o lovos reikalai... bus tik fiziologinių poreikių patenkinimas, dar duok Dieve, kad moteriai to norėtųsi, priešingai - kiekvienąkart fizinis ir psichologinis skausmas... Manau, kad turime džiaugtis kiekviena sutikta diena, nemąstant apie tai, kad ir vėl pabudau viena ir taip nuliūdinti save... Kas žino kaip bus po savaitės ar dviejų? Aukštyn nosiukus!Šypsokimės visiems (aišku ne debiliška šypsena), komunikuokime su visais, su kuriais tik galime (aišq - nepamirškime tam tikrų ribų) ir kiek tik galime, būkime atviros ir pasirengusios sutikti mūsų laukiančius netikėtumus. Kartais svarbiausia - išlaukti ir tada sutikti tą vienintelę asmenybę, vertą tavęs. Gyvenimas mėgsta daryti staigmenas. Tekit visi po balioną ir pirmyn į artėjantį pavasarį visu savo gražumu, žibančiom akytėm ir plačia (bet ne per daug ) šypsena. Svarbiausia - nesėdėti namie ir neliūdėti. Geriau suburti ratuką pažįstamų - kad ir iš to patie forumo - ir praleisti popietes ar vakarus kur nors susibėgus burelyje ir draugiškai pačiauškėti apie viską ir nieką, arba ką nors nuveikti, bet nesėdėti tarp keturių sienų...

As jau kuri laika esu vienisa, o gimines akyse, senmerge nuo 18 jau bet ju poziuris, yra ju beda. Is tiesu viena budama jauciuosi super gerai (gal as senmerge is prigimties? ), po ilgalaikiu nenusisekusiu santykiu buvo keletas susizavejimu, bet jie neuzsitese. Aisku po to mastydavau, kas su manimi negerai, kad del manes nei vienas nealpsta is meiles Demesio gaunu visur, nors esu is tu, kurios labiau megsta buti nepastebetos. Ir i pasimatymus pakviecia, na bet kazkaip nelimpa ir viskas. Taciau as gyvenu toliau, skirtingai nei mano drauges, kurios sienom lipa, nebezinodamos, kur tu vyru ieskoti, nes baisiai troksta seimos. Be to, ta meiles nebuvima sugeba paversti tokia gyvenimo katastrofa, kad atrodo, jog pries ju vienatve nublanksta visos pasaulio bedos, o tas biologinis laikrodis tiksi garsiau nei baznycios varpai skamba
Zinoma noreciau mylimo zmogaus salia, nesu super emancipuota feministe, taciau jeigu JIS nesirodo, nereiskia, kad mano gyvenimas turi sustoti del to

30 ir jau senmergė Jau senai praėjo atrodo tas metas, kai netekėjusios trisdešimtmetės buvo laikomos senmergėmis..
Na mano močiutė ištekėjo ir savo pirmąjį vaiką pagimdė 39, antrąjį 45 metų
O tai buvo šeštasis- septintasis dešimtmetis. Ir nebuvo jokios tragedijos. Todėl įdomu, kodėl tragedija galėtų būti dabar.
Tuo labiau, kad pavadinimas SENMERGĖ yra daugiau DIAGNOZĖ, GYVENIMO BŪDAS, nei kad šeimyninio statuso pavadinimas.
Sėkmės gyvenime

Del terminu galima, zinoma, gincytis. Su biologija gincytis yra sunkiau. Gerai zinoma, kad apie 35-us metus vaisingumas ima stipriai mazeti, todel visiskai suprantama, kad vienisai trisdesimtmetei yra neramu. Viskas dar imanoma, bet niekas negarantuota. Ar zinote, ka jusu mociute per ta laika isgyveno, kaip jautesi? Kad ir 45-eriu gimdydama? Ar tai tikrai tokia 100-procentine laime buvo, be abejoniu seselio, be sveikatos problemu, be nerimo del vaiko sveikatos?
Suprantu, kad tokiomis istorijomis norima paguosti merginas, kurioms sunku, bet ar tai padeda? Ar neigimas padeda?

Na ir aš pasisakysiu šioje temoje
Man 25 metai. Tačiau jau dažnai pradėjau jaustis kažkokia nurašyta. Ypač aplinkiniai mane slegia. Visi draugai poron poron, o aš be.... Susitikimai, vakarėliai ar panašūs draugų susitikimai ėmė nervinti, nes toks jausmas, kad aplink vien porelės, kurios negali atsiplėšti vienas nuo kito. Reikia pastoviai matyti ir klausytis apie jų meiles. Taip pat visi amžiais klausinėja "kodėl tu viena?", "Kodėl neturi draugo, jau pats laikas" tada puola aiškinti, kad aš per daug išranki ir, kad turėčiau būti vos ne su pirmu pasitaikiusiu. Ir kuo toliau - tuo bus sunkiau kažką rast ir t.t.
Bet aš tikrai tokia nesu... ieškau paprasčiausiai žmogaus su kuriuo būtų gera man ir jam su manim... Bet va vis nerandu...ir jau daug laiko. Tikriausiai iki šiol nesu nė su vienu vyru gerai jautusis....
tai va tokios mano godos