Šiais laikais kitų žmonių mintyse neegzistuoja senmergės titulas (nebent kokių kaimiečių), bet išliko merginų tokia klaiki savijauta, jos Pačios taip jaučiasi (ir aš tokia buvau). Tai tik jūsų pačių mintys sustiprina tą vidinį kompleksą, nes jus būtent tai sau akcentuojat. Šiandien jus viena, o kiti poromis, rytoj ištekėsit, bet vyras nenorės nueiti į vakarėlį ir jus vėl viena o visi poromis, o po kiek metų negalėsit susilaukti vaikų, tai visi bus su vaikais o jus be, o tada atsitiks kokia nelaimė ir vėl kodėl man, o ne kitiems.... Ir t.t. Seniai matytos draugės kreipimasis :Labas, ar jau ištekėjai? labiau rodo jos neturėjimą ką pasakyt, nei priekaištą.
ATSIPEIKĖKIT ir gyvenkit sau, kol neatsikratysit savo pačių susikurto komplekso geriau netekėkit už visokių kvailių. Santuoka ne laimės sinonimas, o darbo ir kančios.
Kai jūsų AKYSE spindės pasitenkinimas savimi tuomet ir vyrą susirasit. Kol jumyse tuno senmergės kompleksas, vyrai tai užuos kaip norą ištekėt ir spruks.
QUOTE(girios_egle @ 2011 05 17, 21:23)
Tikriausiai iki šiol nesu nė su vienu vyru gerai jautusis....
...susiraskit moterį...
lika28 labai jau kategoriškai surašė, gal žmogus net nesijaučia tiek baisiai, kiek buvo sureaguota
Juk ir akcentuoja, kad aplinkiniai daugiau slegia su savo klausimais ir pamokymais, nei kad pati situacija. Aišku, metams bėgant gal ir sudėtingiau kažką rasti jau vien dėl to, kad nebeina taip paprastai pamesti galvos ir beatodairiškai įsimylėti. Jau protelis daugiau dirba
Bet tai nereiškia, kad neatsiras koks nors rimtas vyrukas, kuris gal irgi nebus turėjęs itin sėkmingos patirties. Kaip sakant - atrasti gimingą sielą nėr tiek lengva... Ypač tiems žmoėms, kurie labiau savimi pasitiki ir nepuola ant pirmo pasitaikiusio.
QUOTE(lika28 @ 2011 05 18, 14:18)
Šiais laikais kitų žmonių mintyse neegzistuoja senmergės titulas (nebent kokių kaimiečių), bet išliko merginų tokia klaiki savijauta, jos Pačios taip jaučiasi (ir aš tokia buvau). Tai tik jūsų pačių mintys sustiprina tą vidinį kompleksą, nes jus būtent tai sau akcentuojat. Šiandien jus viena, o kiti poromis, rytoj ištekėsit, bet vyras nenorės nueiti į vakarėlį ir jus vėl viena o visi poromis, o po kiek metų negalėsit susilaukti vaikų, tai visi bus su vaikais o jus be, o tada atsitiks kokia nelaimė ir vėl kodėl man, o ne kitiems.... Ir t.t. Seniai matytos draugės kreipimasis :Labas, ar jau ištekėjai? labiau rodo jos neturėjimą ką pasakyt, nei priekaištą.
ATSIPEIKĖKIT ir gyvenkit sau, kol neatsikratysit savo pačių susikurto komplekso geriau netekėkit už visokių kvailių. Santuoka ne laimės sinonimas, o darbo ir kančios.
Kai jūsų AKYSE spindės pasitenkinimas savimi tuomet ir vyrą susirasit. Kol jumyse tuno senmergės kompleksas, vyrai tai užuos kaip norą ištekėt ir spruks.
ATSIPEIKĖKIT ir gyvenkit sau, kol neatsikratysit savo pačių susikurto komplekso geriau netekėkit už visokių kvailių. Santuoka ne laimės sinonimas, o darbo ir kančios.
Kai jūsų AKYSE spindės pasitenkinimas savimi tuomet ir vyrą susirasit. Kol jumyse tuno senmergės kompleksas, vyrai tai užuos kaip norą ištekėt ir spruks.
bullseye
siaip labai teisingai, tik nebutinai santuoka kancia, santuoka su tinkamu zmogum atvirksciai laime, o siaip reik ismokt dziaugtis SAVO gyvenimu, ismokt but su savimi, savo siekiais, tikslais, o paskui visa kita... su laiku... Vienai tas laikas 20, kitai 40... Niekad negali zinoti 
Noriu paguosti visas ale senmerges. Pati istekejau gana neseniai, kai jau buvau nusiteikusi senmergiaut, 29 metu. Iki tol visi santykiai su vyrais budavo kazkokie nesusipratimai. Buvau isbandziusi viska - diskotekas savitgaliais, darbo dienomis chatus, keliones, pazintis gatvese ir t.t. Taigi, nenukabinkite nosies ir jeigu ezere nepagaunate zuvu tai keiskite meskeres arba ezera
Beje mano drauges kelios irgi viena istekejo 30, kita budama virs 30 pagaliau susirado rimta vyrishki, kas kvepia laiminga pabaiga
Kur kas blogiau buti 30, su 3 vaikais ir issiskyrusia. Megaukites jaunyste ir savo laisve
Beje mano drauges kelios irgi viena istekejo 30, kita budama virs 30 pagaliau susirado rimta vyrishki, kas kvepia laiminga pabaiga
Kur kas blogiau buti 30, su 3 vaikais ir issiskyrusia. Megaukites jaunyste ir savo laisve
QUOTE(Coneja @ 2011 05 24, 19:23)
Kur kas blogiau buti 30, su 3 vaikais ir issiskyrusia. Megaukites jaunyste ir savo laisve
Beje, dar, ale senmergem. Gyvenu uzsienyje ir turiu kruva senberniu apie 30, taigi jeigu kuria domina ir mokate anglu ar ispanu kalbas parasykite i az, gal iseis papirsliaut
QUOTE(Coneja @ 2011 05 24, 19:23)
Noriu paguosti visas ale senmerges. Pati istekejau gana neseniai, kai jau buvau nusiteikusi senmergiaut, 29 metu. Iki tol visi santykiai su vyrais budavo kazkokie nesusipratimai. Buvau isbandziusi viska - diskotekas savitgaliais, darbo dienomis chatus, keliones, pazintis gatvese ir t.t. Taigi, nenukabinkite nosies ir jeigu ezere nepagaunate zuvu tai keiskite meskeres arba ezera
Beje mano drauges kelios irgi viena istekejo 30, kita budama virs 30 pagaliau susirado rimta vyrishki, kas kvepia laiminga pabaiga
Kur kas blogiau buti 30, su 3 vaikais ir issiskyrusia. Megaukites jaunyste ir savo laisve
Beje mano drauges kelios irgi viena istekejo 30, kita budama virs 30 pagaliau susirado rimta vyrishki, kas kvepia laiminga pabaiga
Kur kas blogiau buti 30, su 3 vaikais ir issiskyrusia. Megaukites jaunyste ir savo laisve
Ir ką jūs keitėte meškerę ar ežerą? Ir į kurią markę?
Kaip bebūtų manęs neguodžia tas, kad kažkas susirado ant 30 diedą. Ir 50 susiranda, bet nemanau, kad čia labai kažkas teigiamo Norisi gi čia ir dabar O dar labiau gąsdina, kad tiesiog moterys paima pirmą pasitaikiusį rimtesnį vyruką ir tiek ir nei jokia meile, nei aistra čia nekvepia. Pati matau tokių pavyzdžių ir čia gal nieko blogo, nesivaikysi visą gyvenimą idealų. Aišku gal mano toks nebrandus mąstymas, dar vis su rožiniais akiniais, neišmušė jų iš manęs visos mano nelaimingos meilės, bet man tai norisi to tokio vedančio iš proto Ir, kai jau galutinai išves iš proto kurti šeimą ir vaikus gimdyti, kas man dar iš esmės visiškai svetima ir realiai netraukia. Ir aš dabar porą mėnesių pabuvusi visiškai ramiai, ko iš tikro ir reikėjo, supratau, kad ta jaunyste ir laisve mėgautis vienai visai neįdomu Ir kad vėl reik dramų, vėl reikia veiksmo Tik šiuo atveju taip ir nesuprantu, ar labiau apsimoka pasroviui plaukti ir laukti ale KAŽKO ar aktyviai ieškoti potencialių "aukų"
Is pradziu keiciau meskeres. Nieko nesigavo. Juk zuvys tos pacios kimba. Tada pakeiciau ezera
Jei rimtai tai istekejau is meiles. Po treju metu zvejybos tolimame ezere. Tiesiog niekada negalvojau kad imanoma buti su tuo zmogumi. Jis mane mylejo ir as ji, bet atstumas skyre, o viena diena aplinkybes susikloste taip kad susivyniojau meskeres ir isvykau visam laikui prie tolimo ezero. Hm....... kol kas nesigailiu. Siaip jo, senmergiaujant buvo periodai ir aktyvios zvejybos, ir medziokles, ir pasyvumo. Taip sakant nuo likimo nepabegsi. Kaip skirta taip ir bus. Reikia tiesiog gyventi. Juk vyrai taip del moteru nepergyvena - neturi ir nereikia, uzsiima savo visokiais hobiais. Ir dar paskui su tokiu susipazinusi pabandyk pareikst kad tau futbolas tai jau
Jei rimtai tai istekejau is meiles. Po treju metu zvejybos tolimame ezere. Tiesiog niekada negalvojau kad imanoma buti su tuo zmogumi. Jis mane mylejo ir as ji, bet atstumas skyre, o viena diena aplinkybes susikloste taip kad susivyniojau meskeres ir isvykau visam laikui prie tolimo ezero. Hm....... kol kas nesigailiu. Siaip jo, senmergiaujant buvo periodai ir aktyvios zvejybos, ir medziokles, ir pasyvumo. Taip sakant nuo likimo nepabegsi. Kaip skirta taip ir bus. Reikia tiesiog gyventi. Juk vyrai taip del moteru nepergyvena - neturi ir nereikia, uzsiima savo visokiais hobiais. Ir dar paskui su tokiu susipazinusi pabandyk pareikst kad tau futbolas tai jau
Niekada neturejau pasisekimo tarp vaikinu. Mokykloje mokemes, aukstojoje is 60 studentu buvo vienas vaikinas ir 59 merginos:) Kazkaip buvau pradejus su juo draugauti, bet po kurio laiko eme ir paaiskejo, kad jis turi sugyventine bendrabutyje ir dar nori buti kunigu:) Be jokio gailescio su juo issiskyriau. Po mokslu pradejau dirbti, o kadangi darbo ne visada budavo, ikisdavau nosi ir i pazinciu svetaines. Ne del noro kazka susirasti, o pradziai bent pabendrauti, juk visada smagu, atsidarius el. pasta rasti laiskeli.... Taip po netrumpo susirasinejimo ryzausi susitikti su , kaip veliau paaiskejo, savo busimu vyru. 1.5 metu draugavom, veliau susituokem, man buvo 24, o jam 31 metai. Jau 10 metu kartu, auginam 5 metu suneli. Taip iseina, kad gal tiesiog pasiseke: nieko desperatiskai neieskojau, dideliu pastangu nedejau ir senmergyste neuzpuole Gal tikrai reikia palikti seimyninius reikalus savieigai, gal tada savaji ir surasit??
Gal tikrai reikia palikti seimyninius reikalus savieigai, gal tada savaji ir surasit??
Sveikos panos skaitau jūsu istorijas ir galvoju kada aš sutiksiu ta pati brangiausia žmogu esu 22 metu,bet galvoju aš senmerge nes niekada neturejau rimtos draugystes,rimtų santykių buna simpatiju,bet greit jos baigiasi kaip pasvajoji su tuo zmogiui noriu kažka rimto turet.Senmerge labai likti bijau (neaišteket).Esu tokia nemegstanti vaikščiot i klubus,draugu daug neturiu kelias drauges turiu,bet taip tik sueinam atsigert kavos,studijuodama nieko nesuradau o mokslai jau i pabaiga,darbe ir nemanau irgi,kad galima sustikt gal kitos sutinka,bet labai retas atvejas man darbe turet artima žmogu kažkaip banalybe tada žmones turi ka šnekėt.Tik vienas dalykas lieka internetas,bet stengiuos ten ieskot,bet nesiseka vis nusiviliu as tais vyrais.Aišku stengiuos negalvot galvoju kur bus skirtas niekur nepabegsiu,bet kartais norisi to artimo žmogučio širdžiai. 
Alio!!! jums buvo/yra 24/22, bet ne 29, 35 ar daugiau! Jusu dar niekas neklause "kada gi pagaliau tu istekesi?" arba "ir vel nepasiseke, kaip gaila..."
Kai man buvo 22 apie seima net negalvojau, 24 susimasciau, deja, draugas su kuriuo gyvenome beveik 6 metus buvo per jaunas.
Ir jei ne musu grieztos visuomenes poziuris ir tie nelemti klausimai ir palyginimai su pusseseremis ir pusbroliais is giminiu (su kuriais jau beveik visai nebebendrauju), zeidzia labiausiai.
Kai man buvo 22 apie seima net negalvojau, 24 susimasciau, deja, draugas su kuriuo gyvenome beveik 6 metus buvo per jaunas.
Ir jei ne musu grieztos visuomenes poziuris ir tie nelemti klausimai ir palyginimai su pusseseremis ir pusbroliais is giminiu (su kuriais jau beveik visai nebebendrauju), zeidzia labiausiai.
Super pasakyta
as ir to kadaise vadovavausi 
QUOTE(debesyse* @ 2011 05 26, 08:33)
mergaitės, kodėl mes taip stipriai tekėt norim? savęs kol kas su vaiku ant rankų ir santuokoj neįsivaizduoju.
ant nosies 24 ir aš viena. tai ką, man dabar plaukus rautis ar vyro desperatiškai ieškot?
pasisekimo labai didelio tarp vyrų niekada neturėjau, bet viena irgi seniai buvau. vos suėjus 19 metų atsirado pirmas draugas, daugiau nei du metai draugystės, tada gyvenimas kartu, atšventus trečiasias metines labai greitai susikroviau daiktus ir grįžau pas tėvus. mylėjau, oj mylėjau tą žmogų, ir kol kas tikrai labiausiai iš visų. ir geras buvo, rūpinosi, mylėjo. nu bet nemačiau ateities su juo, kad ir kaip norėjau pamatyt. blioviau du mėnesius kruvinom ašarom, tada buvau vos 22, bet jau didžiausia senmerge jaučiausi. tačiau žinojau, kad su juo laiminga žmona nebūsiu irgi. nes nebuvau dar tam pasirengusi, tiesiog per jauna. po dviejų mėnesių bliovimo atirado kitas žmogus - su juo metai kartu. meilės beprotiškos nebuvo, tačiau buvo milžiniškas supratimas, susitarimas visame kame. tik va tos ugnelės trūko.. ir tą kartą išėjo jis. paskui atsirado dar vienas, labai greitai labai staigiai, po dviejų mėnesių jau gyvent kartu norėjom, bet galiausiai to išsigandom. ir va dabar nuo 19 metų pirmą kartą esu viena "taip ilgai" - 4 mėnesius. nu bet neturiu laiko galvot apie tai, kad vyro man reikia, nors tu ką. dirbu tikrai mėgstamą darbą, kuriam užmirštu apskritai viską, turiu nemažai draugų ir labai daug norų. su bet kuo būt nesinori ir tikrai nebūsiu. nesiruošiu ir specialiai ieškotis vyro, registruotis pažinčių svetainėse ar dar kur. čia aš tikiu likimu. bus lemta vienai prabūt visą gyvenimą, nu ir prabūsiu, velnias neims. kaip tik manau, kad svarbiausia gyvent savo gyvenimą, turėt savo tikslus, savo svajones, jas stengtis įgyvendint, tada atsiras šalia tas, kuris taip pat drąsiai įgyvendina savasias.
juk kol jaunos reikia gyvent, mokytis, siekt, ieškot, atrast save, nereikia dėl tų vyrų kraustytis iš proto. ir kas keisčiausia, tokios mokerys labiausiai ir traukia vyrus - kurios gyvena pirmiausia sau ir nesikaria ant kaklų.
būt su bet kuo labai lengva. tokių bet kokių vyrų pilni kampai. bet ar bet kokio reikia? aš tikiu tuo meilės stebuklu, amžina santuoka ir pan. ir jei lemta, sulauksiu.
aišku, kaip sakoma - kiekviena moteris nori savęs verto vyro, tačiau iki tol kol jis atsiras, nereiškia, kad negali pabūt su savęs nevertais. artumo, galų gale ir tos kūniškos šilumos reikia visom. tačiau širdies išdalint kiekvienam nereikia.
ant nosies 24 ir aš viena. tai ką, man dabar plaukus rautis ar vyro desperatiškai ieškot?
pasisekimo labai didelio tarp vyrų niekada neturėjau, bet viena irgi seniai buvau. vos suėjus 19 metų atsirado pirmas draugas, daugiau nei du metai draugystės, tada gyvenimas kartu, atšventus trečiasias metines labai greitai susikroviau daiktus ir grįžau pas tėvus. mylėjau, oj mylėjau tą žmogų, ir kol kas tikrai labiausiai iš visų. ir geras buvo, rūpinosi, mylėjo. nu bet nemačiau ateities su juo, kad ir kaip norėjau pamatyt. blioviau du mėnesius kruvinom ašarom, tada buvau vos 22, bet jau didžiausia senmerge jaučiausi. tačiau žinojau, kad su juo laiminga žmona nebūsiu irgi. nes nebuvau dar tam pasirengusi, tiesiog per jauna. po dviejų mėnesių bliovimo atirado kitas žmogus - su juo metai kartu. meilės beprotiškos nebuvo, tačiau buvo milžiniškas supratimas, susitarimas visame kame. tik va tos ugnelės trūko.. ir tą kartą išėjo jis. paskui atsirado dar vienas, labai greitai labai staigiai, po dviejų mėnesių jau gyvent kartu norėjom, bet galiausiai to išsigandom. ir va dabar nuo 19 metų pirmą kartą esu viena "taip ilgai" - 4 mėnesius. nu bet neturiu laiko galvot apie tai, kad vyro man reikia, nors tu ką. dirbu tikrai mėgstamą darbą, kuriam užmirštu apskritai viską, turiu nemažai draugų ir labai daug norų. su bet kuo būt nesinori ir tikrai nebūsiu. nesiruošiu ir specialiai ieškotis vyro, registruotis pažinčių svetainėse ar dar kur. čia aš tikiu likimu. bus lemta vienai prabūt visą gyvenimą, nu ir prabūsiu, velnias neims. kaip tik manau, kad svarbiausia gyvent savo gyvenimą, turėt savo tikslus, savo svajones, jas stengtis įgyvendint, tada atsiras šalia tas, kuris taip pat drąsiai įgyvendina savasias.
juk kol jaunos reikia gyvent, mokytis, siekt, ieškot, atrast save, nereikia dėl tų vyrų kraustytis iš proto. ir kas keisčiausia, tokios mokerys labiausiai ir traukia vyrus - kurios gyvena pirmiausia sau ir nesikaria ant kaklų.
būt su bet kuo labai lengva. tokių bet kokių vyrų pilni kampai. bet ar bet kokio reikia? aš tikiu tuo meilės stebuklu, amžina santuoka ir pan. ir jei lemta, sulauksiu.
aišku, kaip sakoma - kiekviena moteris nori savęs verto vyro, tačiau iki tol kol jis atsiras, nereiškia, kad negali pabūt su savęs nevertais. artumo, galų gale ir tos kūniškos šilumos reikia visom. tačiau širdies išdalint kiekvienam nereikia.
