QUOTE(debesyse* @ 2011 05 26, 07:33)
mergaitės, kodėl mes taip stipriai tekėt norim? savęs kol kas su vaiku ant rankų ir santuokoj neįsivaizduoju.
ant nosies 24 ir aš viena. tai ką, man dabar plaukus rautis ar vyro desperatiškai ieškot?
pasisekimo labai didelio tarp vyrų niekada neturėjau, bet viena irgi seniai buvau. vos suėjus 19 metų atsirado pirmas draugas, daugiau nei du metai draugystės, tada gyvenimas kartu, atšventus trečiasias metines labai greitai susikroviau daiktus ir grįžau pas tėvus. mylėjau, oj mylėjau tą žmogų, ir kol kas tikrai labiausiai iš visų. ir geras buvo, rūpinosi, mylėjo. nu bet nemačiau ateities su juo, kad ir kaip norėjau pamatyt. blioviau du mėnesius kruvinom ašarom, tada buvau vos 22, bet jau didžiausia senmerge jaučiausi. tačiau žinojau, kad su juo laiminga žmona nebūsiu irgi. nes nebuvau dar tam pasirengusi, tiesiog per jauna. po dviejų mėnesių bliovimo atirado kitas žmogus - su juo metai kartu. meilės beprotiškos nebuvo, tačiau buvo milžiniškas supratimas, susitarimas visame kame. tik va tos ugnelės trūko.. ir tą kartą išėjo jis. paskui atsirado dar vienas, labai greitai labai staigiai, po dviejų mėnesių jau gyvent kartu norėjom, bet galiausiai to išsigandom. ir va dabar nuo 19 metų pirmą kartą esu viena "taip ilgai" - 4 mėnesius. nu bet neturiu laiko galvot apie tai, kad vyro man reikia, nors tu ką. dirbu tikrai mėgstamą darbą, kuriam užmirštu apskritai viską, turiu nemažai draugų ir labai daug norų. su bet kuo būt nesinori ir tikrai nebūsiu. nesiruošiu ir specialiai ieškotis vyro, registruotis pažinčių svetainėse ar dar kur. čia aš tikiu likimu. bus lemta vienai prabūt visą gyvenimą, nu ir prabūsiu, velnias neims. kaip tik manau, kad svarbiausia gyvent savo gyvenimą, turėt savo tikslus, savo svajones, jas stengtis įgyvendint, tada atsiras šalia tas, kuris taip pat drąsiai įgyvendina savasias.
juk kol jaunos reikia gyvent, mokytis, siekt, ieškot, atrast save, nereikia dėl tų vyrų kraustytis iš proto. ir kas keisčiausia, tokios mokerys labiausiai ir traukia vyrus - kurios gyvena pirmiausia sau ir nesikaria ant kaklų.
būt su bet kuo labai lengva. tokių bet kokių vyrų pilni kampai. bet ar bet kokio reikia? aš tikiu tuo meilės stebuklu, amžina santuoka ir pan. ir jei lemta, sulauksiu.
aišku, kaip sakoma - kiekviena moteris nori savęs verto vyro, tačiau iki tol kol jis atsiras, nereiškia, kad negali pabūt su savęs nevertais. artumo, galų gale ir tos kūniškos šilumos reikia visom. tačiau širdies išdalint kiekvienam nereikia.
Atrodo, kad as buciau parasius
Papildyta:
QUOTE(nice1 @ 2011 05 26, 13:03)
na, oficialiai senmerge vadintis negaliu, nes buvau istekejus
bet issiskyriau, vaiku neturiu, pasiemiau mergautine pavarde atgal. man 32m. taigis aplinkiniams jau kaip ir senmerge
bet as kazkaip to nejauciu. nera poreikio vaikams. gal jei jis butu, noreciau desperatiskai ir vyro
ir galbut nuskambes kaip save guodimas, bet jau tikrai daug geriau buti vienai, nei su kokiu lopu, bile tik kad vyras. Dievinu savo metus, ne uz ka nenoreciau grizti atgal i jaunesnius. Nors zinoma, vyrisko peties kartais norisi, draugo saliai ir partnerio, bet... yra kaip yra. vis dar manau, kad jei labai uzsimanysiu vaiku, tai dar galiu su kuom nors juos ir pasidaryti
Va, as irgi issiskyrusi, tik skirtumas, kad man 26 m.ir vaika turiu. Irgi esu viena, nes jokio lopo salia nereikia, o MB dar neatjojo
As apskritai nesuvokiu gyvenimo prasmes, kaip santuokos, kad ir kokia ji butu. Juk i santuoka ateina asmenybes, jos turi kazka atsinesti. O kokia tu asmenybe, kai tau 20 m?
Ir esu visiskai tikra, kad jei man bus 35 m.,o statusas bus toks pat, niekas mano mastyme nepasikeis. Nes meile yra retenybe, toli grazu ne kiekvienas ja patiria, o tuokti tai skuba visi.. As to nenoriu. Noriu siekti savo tikslu, uzauginti puiku zmogu, gyventi siandien, nes rytojaus gali nebuti
27m susipazinau su MB. Po metu visi jau klausinejo "kada vestuves, kada vaikai, juk jau amzius, paskui bus negerai" ir t.t. Man buvo dzin i visus tuos klausimus, nereaguodavau. Gal per tiek metu ismokau paprasciausiai nereaguoti. Atsaudavau tik, "kad bus laikas, bus ir vaikas". Pastojau 29m. Visi aplinkui pradejo ruostis vestuvems, tik ne mes su MB 
Dabar laukiuosi antro. Ir vel daineles is pradziu "tai kada vestuves, juk jau du vaikai, tai krikstynos abieju tuo paciu darysit" ir t.t. Kada reikes, kada noresim, tada viska ir darysim. Ne aplinkiniu reikalas, kaip mums tvarkytis savo gyvenimus. Ne jie gyvena musu gyvenimus, o mes patys ji kuriame. Kai pagalvoju, jei buciau pasidavusi spaudimui ir istekejusi 22m uz pirmo pasitaikiusio kaimyno, tai kas zino koks tas mano gyvenimas butu buves.. kazkodel neisivaizduoju, kad labai sviesus.. O dabar as dziaugiuosi savo gyvenimu 
O kabintis tik tam kad isteketi tai anokia iseitis 
