Ar abejojote prieš įvaikinant?

#13
QUOTE(MrsRAT @ 2009 12 11, 21:34)
O daug kas atkalbinėjo? Mes kažkaip net nelabai norim su pažystamais tartis, šnekėtis, nes atrodo, kad atkalbinės, sakys, kam jums to reikia. O aš noriu susivokti savy, nes svetimo žmogaus žodžiai, nešališki, jis vertina visai kitaio, nei vertintu tėvai, draugai.

Žinojo ir atkalbinėjo artimiausieji: giminės, draugai. Buvo ir entuziastingai palaikančių ir ramiai pritariančių. Tai padėjo mums patiems patikrinti apsisprendimo tvirtumą, nors apsisprendimas man buvo tarsi šuolis nuo aukštos uolos nežinion. Ypatingai svarbus artimiausio žmogaus ir artimų giminių palaikymas. Jau kai vaikai atsirado pas mus ir iš abejojusių sulaukėm daug palaikymo. Močiutė lnuolat aukia vaikaičių, visi verčiasi per galvą norėdami juos pamaloninti, dabar reik saugot nuo perlepinimo smile.gif
Atsakyti
#14
QUOTE(Pippi @ 2009 12 11, 09:09)
Aš abejonių neturėjau jokių smile.gif

va va. man irgi kaip tai dvejoniu nera. jaudulys - aga.. bet abejoniu.. nia smile.gif o as panasioj valty kaip kad tu buvai. tik man dar viskas priesaky - kursu pabaiga tik labai greit blush2.gif
Atsakyti
#15
QUOTE(MrsRAT @ 2009 12 11, 20:34)
O daug kas atkalbinėjo?

Kažkodėl visi patys artimiausi giminės, tikriausi draugai, nuo vakystės ar šiaip - visi sako, kad aš durnius ir nesupranta kam man to reikia.

pritaria nebent tik šiaip pažįstami.

Atsakyti
#16
QUOTE(wetuckus @ 2009 12 13, 18:07)
Kažkodėl visi patys artimiausi giminės, tikriausi draugai, nuo vakystės ar šiaip - visi sako, kad aš durnius ir nesupranta kam man to reikia.

pritaria nebent tik šiaip pažįstami.


as su tuo paciu susiduriu ir is pradziu nustebau, o geriau pagalvojus labai suprantu - jie girdejo, kad daug bedu su tuo susijusiu yra ir is geros dusios, noredami apsaugoti atkalbineja. mirksiukas.gif
Atsakyti
#17
QUOTE(MrsRAT @ 2009 12 10, 17:17)
Smalsu pasidarė, kas gi dažniausiai neramina, kai pradedate galvoti apie įvaikinimą. Prisiminkite save, kai tik pirmą kartą pagalvojote apie tai jog reikėtų įsivaikinti ar pasiimti globoti vaikutį, dėl ko širdelė virpėjo ir kaip su tuo susidorojote, kas nuramino?

Mes su vyru pamąstėm apie įvaikinimą. Tikriausiai labiausiai neramu dėl didžiulės atsakomybės, kažkaip baisu, nes įsipareigojimas visam gyvenimui ir norisi, kad to vaikelio gyvenimas būtų kuo geresnis, bet gyvenime visko pasitaiko ir negali už save kartais atsakyti, ta prasme nežinai kas gyvenime nutiks, o čia pasiimi auginti vaikutį ir .... Žodžiu, tikiuosi supratot smile.gif

Taigi, o kas jus labiausiai neramina/neramino?



Apie įvaikinimą su vyru mąstėm keletą metų, turbūt labiausiai abejojom dėl paveldimumo ir norimo paimti amžiaus smile.gif iš pradžių planavome paimti 3-5 metų vaikiuką, dabar mąstome apie gerokai jaunesnį. Į VTAT nuėjau, kai supratau, kad jokių abejonių nebėra, tik viena - ko mes dar laukiam???? reikia eit, tvarkyt dokumentus ir imt džiaugsmą į namus wub.gif o gal net du 4u.gif Ir dabar, kai pradėjom lankyt kursus, tvarkyt dokumentus, tokia laimė širdy abiem wub.gif
Atsakyti
#18
Tikrai abejojome. Ar įvaikinti - abejonių nebuvo. Buvo abejonių susijusių su pačiu vaiku,

Iki pamatėme savo dukrytę labai bijojau, ar atpažinsiu savo vaiką, kurį galėsiu mylėti visą gyvenimą. Mūsiškė nebuvo pirmoji pasiūlyta

Kai pamačiau ją supratau, kad tai mūsų vaikas (ją pamačius tapo net nebesmalsu susipažinti su jokiu kitu vaiku ir mintys ėmė suktis tik apie ją).

Tačiau buvo abejonių, ar per dieną galiu priimti sprendimą visam gyvenimui ir ar nėra kažko tokio ko aš nežinau apie save ar apie vaiką kas gali sukliudyti užsimegzti mamos ir vaiko ryšiui.

Jei reiktų pakartoti su antru vaiku - dvejočiau taip pat kaip ir pirmą kartą. Tuomet mano patirtis rėmėsi tik spauda. Dabar remiasi bendravimu su įvaikinusiais ir aš matau skaudžių momentų, kurie, spėčiau, atsiranda dėl to, kad iki galo nesusiformuoja ryšys su vaiku. Tikrai sutinku daugiau laimingų šeimų, nei nelabai laimingų. Bet kai pamatau pastarąsias, tai sukrečia.

Ir aš turiu omeny būtent mamos-vaiko ryšio problemas (kai iki galo vaikas viduje nepriimamas kaip savo arba tas procesas per ilgai užtrunka), o ne kokias nors auklėjimo, vaiko elgesio ar adaptacijos problemas. Jų yra visoms vaikus auginančioms šeimoms. Ir mūsų tėvai turėjo rūpesčių kol mus užaugino.
Atsakyti
#19
QUOTE(Ute @ 2009 12 14, 18:01)
Tikrai abejojome. Ar įvaikinti - abejonių nebuvo. Buvo abejonių susijusių su pačiu vaiku,

Iki pamatėme savo dukrytę labai bijojau, ar atpažinsiu savo vaiką, kurį galėsiu mylėti visą gyvenimą.  Mūsiškė nebuvo pirmoji pasiūlyta

Kai pamačiau ją supratau, kad tai mūsų vaikas (ją pamačius tapo net nebesmalsu susipažinti su jokiu kitu vaiku ir mintys ėmė suktis tik apie ją).

Tačiau buvo abejonių, ar per dieną galiu priimti sprendimą visam gyvenimui ir ar nėra kažko tokio ko aš nežinau apie save ar apie vaiką kas gali sukliudyti užsimegzti mamos ir vaiko ryšiui.

Jei reiktų pakartoti su antru vaiku - dvejočiau taip pat kaip ir pirmą kartą. Tuomet mano patirtis rėmėsi tik spauda. Dabar remiasi bendravimu su įvaikinusiais ir aš matau skaudžių momentų, kurie, spėčiau, atsiranda dėl to, kad iki galo nesusiformuoja ryšys su vaiku. Tikrai sutinku daugiau laimingų šeimų, nei nelabai laimingų. Bet kai pamatau pastarąsias, tai sukrečia.

Ir aš turiu omeny būtent mamos-vaiko ryšio problemas (kai iki galo vaikas viduje nepriimamas kaip savo arba tas procesas per ilgai užtrunka), o ne kokias nors auklėjimo, vaiko elgesio ar adaptacijos problemas. Jų yra visoms vaikus auginančioms šeimoms. Ir mūsų tėvai turėjo rūpesčių kol mus užaugino.

Adaptacija ir yra vaiko ir tėvų ryšio formavimosi procesas.
Atsakyti
#20
QUOTE(Sunute @ 2009 12 15, 10:27)
Adaptacija ir yra vaiko ir tėvų ryšio formavimosi procesas.


Sutinku, tačiau adaptacija dvipusė - vaiko adaptacija ir tėvų adaptacija.
Ir šie procesai ne visada vyksta lygiagrečiai ir ne visada vienodu tempu.

Kalbėdama apie liūdnesnius atvejus turėjau omeny, kai per ilgai užtrunka arba pilnai taip ir neįvyksta adaptacija iš tėvų pusės t.y. ryšys iš tėvų pusės nesiformuoja taip kaip turėtų.

Atsakyti
#21
Aš abejojau,buvo visko. Bijojau to , bijojau ano, vis mąsčiau. Ir staiga pamačiau Ją... Nuostabią mergaitę, kuri man pasakė mama, jos žydras akis... Dingo visos abejonės, visos baimės, niekas nebuvo svarbu, jos apleistumas, jos diagnozės... Po šiai dienai nesuvokiu, kaip ji mane taip greit ,,suvystė,, nes aš labai sunkiai priimtu į savo širdį svetimus žmones. O dabar jau niekas nesvarbu, ji man pati nuostabiausia pasaulyje mergaitė.... Ji mano dukra.

Mano mažajai iškrito pirmas dantukas. nail.gif karsta.gif
Atsakyti
#22
QUOTE(Ute @ 2009 12 15, 14:11)
Sutinku, tačiau adaptacija dvipusė - vaiko adaptacija ir tėvų adaptacija.
Ir šie procesai ne visada vyksta lygiagrečiai ir ne visada vienodu tempu.

Kalbėdama apie liūdnesnius atvejus turėjau omeny, kai per ilgai užtrunka arba pilnai taip ir neįvyksta adaptacija iš tėvų pusės t.y. ryšys iš tėvų pusės nesiformuoja taip kaip turėtų.


Na, manyčiau, tada ir iš vaiko pusės nesiformuoja (t.y formuojasi defektuotas ryšys). Čia juk pilnavertis įmanomas tik abipusis procesas
Atsakyti
#23
QUOTE(wetuckus @ 2009 12 13, 19:07)
Kažkodėl visi patys artimiausi giminės, tikriausi draugai, nuo vakystės ar šiaip - visi sako, kad aš durnius ir nesupranta kam man to reikia.

pritaria nebent tik šiaip pažįstami.


tai tavo sprendimas 4u.gif

Man sake, turbūt kad aš pinigų neturiu kur dėt jei sumaniau įsivaikint ax.gif
Atsakyti
#24
QUOTE(laureta @ 2009 12 16, 22:07)

Man sake, turbūt kad aš pinigų neturiu kur dėt jei sumaniau įsivaikint  ax.gif


Ta pati galima pasakyti ir apie savo vaikus. Kainuoja vienodai smile.gif
Papildyta:
Man tai labiausiai abejoniu kyla del vaiko pasirinkimo, kaip cia reiks apsipresti ar imti pasiulyta, ar dar kito palaukti, dar yra abejone del to, ar neislys veliau kokios rimtos ligos (nes norim ivaikinti kudiki).

Bet siaip norisi kuo greiciau. Kai ziuriu i savo mazaja vis galvoju apie musu laukianti suneli, kuris auga kazkur be silumos ir rupescio verysad.gif
Atsakyti