išėjo sūnelis. ar ieškoti kaltų?

#121
QUOTE(vienisa... @ 2010 06 15, 11:37)
tikiu,kad jie gyvena salia musu tiesiog jauciu...

labai man trūksta šito tikėjimo.ieškau jo,blaškausi į visas puses.kartais atrodo,kad iš viso nieko tokio neįvyko.o kartais atsipeikėju,tarsi iš sapno grįžtu į realybę.ir nežinau,kuris gyvenimas tikras.dar nežinau...
Atsakyti
#122
QUOTE(*ermita* @ 2010 06 15, 21:13)
labai man trūksta šito tikėjimo.ieškau jo,blaškausi į visas puses.kartais atrodo,kad iš viso nieko tokio neįvyko.o kartais atsipeikėju,tarsi iš sapno grįžtu į realybę.ir nežinau,kuris gyvenimas tikras.dar nežinau...

turi gyvent ir buti stipri,taves reikia stiprios ne tik angeleliui danguje,bet ir maziukui kuris mato ir jaucia kiekviena tavo asarele,vaikai juk sugere viska is aplinkos kaip kempine,laikykis....ir del vyro turi buti stipri,,,gerai,kad turi seima del jos gali stengtis... wub.gif o as likau viena....
Atsakyti
#123
2010.07.22.as taip pat praradau savo suneli.Jam buvo tik sesiolika metu.Rugsejo sesiolikta butu sventes septyniolika.Mano EDVINELIS nuskendo gelbedamas savo jaunesji,penkiolikameti broliuka.Broliuka isgelbejo,o jam padeti nesugebejo niekas.Mano SUNELIS buvo nepaprastai geras,nuosirdus.Grojo akordeonu.Buvo istojes i Gruodzio konservatorija,taip lauke rugsejo pirmos.Tikriausiai EDVINUKAS buvo per geras siam pasauliui.Kaip man,mamytes isgyventi,kaip istverti si begalini skausma?As VAIKUI buvau neteisinga,buvau apkrovus ji darbais.Nors be proto mylejau,myliu ir mylesiu-mazai as jam tai rodziau.EDVINUKAS net neturejo normalios vaikystes,per daug buvau apkrovus darbais,rupesciais.Vis sakydavau,kad kuo daugiau berniukai bus uzimti-tuo maziau liks laiko blogiems dalykams.Kaip man istvert?Kartais norisi pakelt pries save ranka,norisi isprotet,kad nesuvoktai,kas ivyko.Ka,mamytes,man daryt?SUNELIS nei nesisapnuoja.Padekit,kaip galit
Atsakyti
#124
QUOTE(jolantajolanta @ 2010 08 02, 17:49)
2010.07.22.as taip pat praradau savo suneli.

mieloji,kad galėčiau paimti iš tavęs nors dalelę skausmo...perskaičiau,ir šiurpas nubėgo per visą kūną.manau,jauti dabar tą patį,ką aš jaučiau prieš aštuonis mėnesius.tai kaip perkūnas giedrą dieną.nežinau,kaip išgyvenau.dar dabar akys aptemsta,pagalvojus,kas įvyko.ateik į Angeliukų mamyčių puslapį.padėsim visos kuo tik galėsim. rašyk į až.negalvok apie rankos kėlimą prieš save.tu nekalta dėl to,kas įvyko.nepakeliamai skaudu,tačiau matau,kad ir tu turi dar vieną sūnų.man taip pat liko jaunėlis.dabar jis mano saulė ir jėgų šaltinis.kai būna labai blogai,pagalvoju,kas bus su juo,jei manęs nebus.mieloji,laikykis kiek gali.netylėk.čia gali išlieti visą skausmą.
Atsakyti
#125
QUOTE(*ermita* @ 2010 08 02, 20:24)
mieloji,kad galėčiau paimti iš tavęs nors dalelę skausmo...perskaičiau,ir šiurpas nubėgo per visą kūną.manau,jauti dabar tą patį,ką aš jaučiau prieš aštuonis mėnesius.tai kaip perkūnas giedrą dieną.nežinau,kaip išgyvenau.dar dabar akys aptemsta,pagalvojus,kas įvyko.ateik į Angeliukų mamyčių puslapį.padėsim visos kuo tik galėsim. rašyk į až.negalvok apie rankos kėlimą prieš save.tu nekalta dėl to,kas įvyko.nepakeliamai skaudu,tačiau matau,kad ir tu turi dar vieną sūnų.man taip pat liko jaunėlis.dabar jis mano saulė ir jėgų šaltinis.kai būna labai blogai,pagalvoju,kas bus su juo,jei manęs nebus.mieloji,laikykis kiek gali.netylėk.čia gali išlieti visą skausmą.

Jolanta, teisingai Ermita sako, yra kitas sunelis, apie kuri nevalia pamirsti. Jam reikia Jusu meiles bei silumos, zinau nelengva, atrodo, kad skestat liudesy, taciau ir jam sunku, ir jam reikia pagalbos, jis galbut net save gali kaltinti pradeti. Pasikalbekite is sirdies, verkite kartu, nepamirskite ir vyro - jus visi kartu esate seima ir jus turite but stiprus. Savo kaltes bet kokiu atveju ir bet kokioje situacijoje bandysime ieskoti net jei 100% zinosime, kad nekalti. Toks jau tas zmogus... Nebutina sakyti myliu, svarbiausia, kad tas jausmas yra Jusu sirdyje, Jus tai zinote ir patikekite, zinojo ir Jusu sunus... tikrai!
Dievulis pasiima pacius geriausius.
Viskas savo laiku - Jus ji butinai susapnuosite!
Atsakyti
#126
Aciu jums,MAMYTES,uz uzuojautas.Tik man kas diena vis baisiau.Siandien trylikta diena,kai neturiu savo SUNUCIO.Nezinau,kaip gyventi?Negaliu gryzti namuciu,nors kartu ir noriu.Trumpam uzsukus,begu i jo kambari,galvodama prizadinti.Randu tik degancia zvakele,isdeliotas nuotraukeles.Kasdien vaziuojam ant kapeliu,ten,beveik,kas vakara,ateina draugai,klasiokai.Visi EDVINELIO,mano SUNELIO gedi.Niekas negali patiketi,kad ivyko tokia tragedija.Per laidotuves,muzikos mokyklos direktorius,pagrojo paskutini mano SUNELIO valsa.Vos neplyso sirdis.Nors niekaip nesuprantu,kaip ji atlaiko?Ir tie sesiolika metu ir desimt menesiu,kai turejau savo MAZUTI,atrodo praleke,kaip akimirka.Nezinau,kaip istverti,kaip isgyventi?Kaip isviso pradeti gyventi?Liudna,kad ta tvenkini,kuriame zuvo mano SUNELIS,issikases zmogus,turbut nejaucia jokio atsakomybes jausmo.Ir toliau nera,nei lenteles,nurodancios beprotiska jo gyli,nei tvoros.Kiek dar ten auku bus?Bijau jums,MAMYTES,ikyreti,bet nezinau,kaip man istverti?Kur beapsidairysi-visur mano VAIKUCIO liestasi.Net ir kompiuteriu mane ismokes naudotis.Mes,su tete ir broliu,kaip be ranku likome be savo MAZUCIO DZIAUGSMELIO.Vaziavome pas Merkines vienuolius ir kunigeli VALERIJU,kad nuimtu prakeiksmus,nes tikriausia buvome prakeikti.Pries pustreciu metu buvom paladoje EDVIUKO pusseseryte,beveik metuku laiko.Jau,atrode,truputeli atsigaunam,bet smoge sita tragedija.Kaip isgyventi,kaip istverti,kaip neisproteti?
Atsakyti
#127
buvo laikas,kai praeidavau pro Angeliuko nuotrauką nepakeldama akių.lyg ką pavogus būčiau.tiesiog rodėsi,kad Jis ateis iš tos nuotraukos,apkabins,pabučiuos,nusijuoks..širdis plyšo.bet aš juk nieko nepavogiau.pavogė iš manęs...
keletą savaičių negalėjome būti namuose.bėgome,lėkėme,kur tik galėjome.tik vieną akimirką dingtelėjo mintis - juk tai ir Jo namai.čia Jo gyventa,čia skambėjo Jo juokas,kiekvienas daiktelis paliestas.pasikalbėjome su vyru atsisėdę,ir tą vakarą niekur nevažiavome...
niekas nežino,ką gali atlaikyti mamos širdis.sužeista,sudaužyta,kraujuojanti...bet tokia stipri.
laikykis.apkabinu tave stipriai
Atsakyti
#128
Laikykites Jolanta! O mamos sirdute daug, labai daug gali atlaikyti!
Nelaime tikrai viena nevaiksto, musu seimoje sie metai patys juodziausi - dukrytes netektis, tetis is ligos patalo dar nepakiles, galiausiai pries kelias sav. teko amputuoti koja, sesers gyvenimas nesurikiuotas ir vingiuotas. Isikibe, isitvere viens i kita stengiames padeti, bet kartais atrodo, kad viskas taip bergzdzia, nes is gyvenimo uz gerus darbus tikies graziu dalyku, o yra taip, kad tas pats gyenimas tau nugara atsukes.
Bet vis tiek, reikia tiketi, kad tai, kas vyksta turi prasme ir ateis geresne bei grazesne diena uz vakarykte. Dabar belieka isgedeti ir ismokti su amzinai kraujuojancia zaizda gyventi...
Atsakyti
#129
QUOTE(jolantajolanta @ 2010 08 03, 18:48)
Aciu jums,MAMYTES,uz uzuojautas.Tik man kas diena vis baisiau.Siandien trylikta diena,kai neturiu savo SUNUCIO.Nezinau,kaip gyventi?Negaliu gryzti namuciu,nors kartu ir noriu.Trumpam uzsukus,begu i jo kambari,galvodama prizadinti.Randu tik degancia zvakele,isdeliotas nuotraukeles.Kasdien vaziuojam ant kapeliu,ten,beveik,kas vakara,ateina draugai,klasiokai.Visi EDVINELIO,mano SUNELIO gedi.Niekas negali patiketi,kad ivyko tokia tragedija.Per laidotuves,muzikos mokyklos direktorius,pagrojo paskutini mano SUNELIO valsa.Vos neplyso sirdis.Nors niekaip nesuprantu,kaip ji atlaiko?Ir tie sesiolika metu ir desimt menesiu,kai turejau savo MAZUTI,atrodo praleke,kaip akimirka.Nezinau,kaip istverti,kaip isgyventi?Kaip isviso pradeti gyventi?Liudna,kad ta tvenkini,kuriame zuvo mano SUNELIS,issikases zmogus,turbut nejaucia jokio atsakomybes jausmo.Ir toliau nera,nei lenteles,nurodancios beprotiska jo gyli,nei tvoros.Kiek dar ten auku bus?Bijau jums,MAMYTES,ikyreti,bet nezinau,kaip man istverti?Kur beapsidairysi-visur mano VAIKUCIO liestasi.Net ir kompiuteriu mane ismokes naudotis.Mes,su tete ir broliu,kaip be ranku likome be savo MAZUCIO DZIAUGSMELIO.Vaziavome pas Merkines vienuolius ir kunigeli VALERIJU,kad nuimtu prakeiksmus,nes tikriausia buvome prakeikti.Pries pustreciu metu buvom paladoje EDVIUKO pusseseryte,beveik metuku laiko.Jau,atrode,truputeli atsigaunam,bet smoge sita tragedija.Kaip isgyventi,kaip istverti,kaip neisproteti?

Viskas gyvenime turi prasmę... Tik kokią prasmę gali turėti baisi tragedija, neišmatuojamas mamos skausmas...? Man jis per daug baisus, kad turėtų prasmę...
Suprantu Jūsų sielvartą ir dalinuosi jį pusiau, kad tik Jums bent menka dalele palengvėtų... Bet tik Jūsų širdelė tegali išmatuoti ir sutalpinti tą skausmo jūrą, nes tik Jūs Jį auginote, glaudėte, mylėjote, mylite... Tik Jūsų širdelėje gyvena prisiminimai, kartu praleistas laikas, išgyventi rūpesčiai ir džiaugsmai... Ir kaip gyventi po to, kai staiga nieko neliko...atsakymą Jums padiktuos tik Jūsų mylinti širdis... O aš tegaliu stipriai apkabinti...
Atsakyti
#130
Jolantajolanta
Kuo daugiau skaitau,tuo daugiai širdele spaudžia. Aš taip pat netekau sunelio tik truputi anksčiau liepos 12 d. Jam buvo 18 metu, pasake kad iseina susitikti su draugais ir net neisivaizdavau kad matau ji paskutini karta. Po valandos man pranese baisia žinia, jis nuskendo. verysad.gif verysad.gif verysad.gif O buvo tiek kupinas vilčiu ir ideju. Dabar sunku,labai sunku. nezinau kaip ištversiu,praradau gyvenimo džiaugsma. Bet žinau kad reik gyventi toliau,del dukrytes ,del vyro. Aš tikrai jus suprantu Jolantajolanta, taigi bandykime kaip nors vel kibtis i gyvenima. Aš jus apkabinu ,labai apkabinu.Laikykimes abi
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo AusraPupa: 26 rugpjūčio 2010 - 08:13
#131
QUOTE(jolantajolanta @ 2010 08 03, 19:48)
Aciu jums,MAMYTES,uz uzuojautas.Tik man kas diena vis baisiau.Siandien trylikta diena,kai neturiu savo SUNUCIO.Nezinau,kaip gyventi?Negaliu gryzti namuciu,nors kartu ir noriu.Trumpam uzsukus,begu i jo kambari,galvodama prizadinti.Randu tik degancia zvakele,isdeliotas nuotraukeles.Kasdien vaziuojam ant kapeliu,ten,beveik,kas vakara,ateina draugai,klasiokai.Visi EDVINELIO,mano SUNELIO gedi.Niekas negali patiketi,kad ivyko tokia tragedija.Per laidotuves,muzikos mokyklos direktorius,pagrojo paskutini mano SUNELIO valsa.Vos neplyso sirdis.Nors niekaip nesuprantu,kaip ji atlaiko?Ir tie sesiolika metu ir desimt menesiu,kai turejau savo MAZUTI,atrodo praleke,kaip akimirka.Nezinau,kaip istverti,kaip isgyventi?Kaip isviso pradeti gyventi?Liudna,kad ta tvenkini,kuriame zuvo mano SUNELIS,issikases zmogus,turbut nejaucia jokio atsakomybes jausmo.Ir toliau nera,nei lenteles,nurodancios beprotiska jo gyli,nei tvoros.Kiek dar ten auku bus?Bijau jums,MAMYTES,ikyreti,bet nezinau,kaip man istverti?Kur beapsidairysi-visur mano VAIKUCIO liestasi.Net ir kompiuteriu mane ismokes naudotis.Mes,su tete ir broliu,kaip be ranku likome be savo MAZUCIO DZIAUGSMELIO.Vaziavome pas Merkines vienuolius ir kunigeli VALERIJU,kad nuimtu prakeiksmus,nes tikriausia buvome prakeikti.Pries pustreciu metu buvom paladoje EDVIUKO pusseseryte,beveik metuku laiko.Jau,atrode,truputeli atsigaunam,bet smoge sita tragedija.Kaip isgyventi,kaip istverti,kaip neisproteti?

labai labai užjaučiu. Neįsivaizduoju, kaip turi būti sunku mamai laidoti savo vaiką. Mano vyro brolis nuskendo 16 metų tėvų ir brolio akyse - baisus dalykas. Matyt, tokia lemtis. Nors praėjo jau daug metų, bet niekas neužmiršta. Žinoma, kažkiek su tuo susigyventa, laikas visgi apgydo. Bet net man, vyro brolio nepažinojusiai, visada suspaudžia širdį, kai jį kas nors prisimena verysad.gif Linkiu ir jums tos dienos, kai bent truputį bus lengviau. O taip tikrai bus 4u.gif
Papildyta:
QUOTE(*ermita* @ 2010 08 03, 20:20)
buvo laikas,kai praeidavau pro Angeliuko nuotrauką nepakeldama akių.lyg ką pavogus būčiau.tiesiog rodėsi,kad Jis ateis iš tos nuotraukos,apkabins,pabučiuos,nusijuoks..širdis plyšo.bet aš juk nieko nepavogiau.pavogė iš manęs...
keletą savaičių negalėjome būti namuose.bėgome,lėkėme,kur tik galėjome.tik vieną akimirką dingtelėjo mintis - juk tai ir Jo namai.čia Jo gyventa,čia skambėjo Jo juokas,kiekvienas daiktelis paliestas.pasikalbėjome su vyru atsisėdę,ir tą vakarą niekur nevažiavome...
niekas nežino,ką gali atlaikyti mamos širdis.sužeista,sudaužyta,kraujuojanti...bet tokia stipri.
laikykis.apkabinu tave stipriai

o aš po mamos mirties negalėjau žiūrėti jos nuotraukų. Buvo tada labai sunku. Dabar jau galiu, bet jos man sukelia švelnų liūdesį. Žinoma, kažkaip tėvus laidoti yra lengviau, nei savo vaikelius. Čia jau man neįsivaizduojamas skausmas. Laikykitės 4u.gif
Atsakyti
#132
Mano draugė tapo naktis...Laukiu,kol visi sumigs.Tada galiu likti viena.Patyliukais einu į tuščią kambarį.Tada nebūna klausiančių žvilgsnių.Ir tų žvilgsnių,kurie stebi,ką aš veikiu,kai aplink visi linksminasi.Tada nieko netrikdo mano ašaros,pasirodę ne laiku ir ne vietoj.Tada nieko nesutinku,ir neturiu atsakyti į klausimą kaip laikausi.Arba dar kartą pasakyti,kad širdis kraujuoja...Aplinkui taip tylu,kad galėčiau išgirsti Angelo sparnų šiurenimą.Gaudau kiekvieną garsą spengiančioj tyloj,bet kaskart tai būna ne tai,ko laukiu ir tikuosi,paslėpusi giliausioj širdies kertėj.Sūnelis negrįžta......O aš vis dar jaučiu jį savo glėbyje,jaučiu jo plaukučių švelnumą ir rankyčių šilumą.Ir žudantis ilgesys,kad jau niekada...niekada...Gyvenimas šalia manęs skuba,bėga...Keista,kad galiu džiaugtis svetima laime.Kam vaikelis gimė,kas darbą rado,kas buitį susitvarkė.Bet negaliu džiaugtis savo gyvenimu.O gal ir nenoriu.Nes viską matuoju,kiek laiko praėjo nuo tos baisios dienos.Ir kai mažasis paklausia,kada prasideda žiema,aš vos nepasakau,kad tą dieną,kai netekai boliuko.Kurį laiką nesilankiau čia.Maniau,gal bus lengviau,jei neaitrinsiu žaizdos.Bet atvirkščiai.Skausmas kaupiasi.Jis duoda apie save žinoti tada,kai mažiausiai to tikiuosi.Negydo manęs laikas.Sielvartas nepagydomas...
Atsakyti