Prognozė - vaikiukas gims neįgalus.

Ziurint kiek pazeidzia zmogu. Galiu pasakyt jei man kas nors tokio kad paguldo mane ant lovos be prosvaiciu pakilt as negyvenciau as gyvensiu kol pati save apsitarnausiu, gi vistiek iseit reiks. Dievas dievas bet gi dievas viena kryziu nese kodel zmogui krauna po du, dievas zmogu myli kodel leidzia neigaliems gimt ir jiems kankintis? Kodel tas dievas vienus zmones myli kitus skriaudzia????
Mus todel kad mes jo istremtieji..............

O iš kur tu žinai,kad tas žmogutis kankinasi?
Patikek zinau nes as nesu sveika. As zinau ka reiskia gyvent turint defektus zmogeliui na dabar siek tiek lengviau yra neigaliesiems, bet vistiek jie kankinasi kol praeina visas audras jaunystes, kiek jie asaru islieja del savo defektu kitiems net sveikata paslyja. Ir senatveja griauzasties sociai uztenka. Kol zmogaus protas normaliai dirba jis nori but darbstus ir naudingas visuomenei sau paciam.
Ir zinau ka mamos iskencia pagimdziusios kitoki zmoguti, nes esu mama. Va tiek kuriu intelektas sutrikes jie nesupranta sio gyvenimo ir jiems kaip yra taip gerai.
Zinau tau kils klausimas kodel gimdziau? Atsakau: todel kad dievas duodamas neigaluma zmogui neatima jausmu i seimos sukurima..... o be to as sakiau jei nesveikas negyvens, bet man taip neisejo pirmas sveikas antras ne ir motinele pasimete As pastangu nedejau kad isgyventu tai dare daktarai as ju neprasiau, as tylejau dantis sukandus jei ka dariau tai kitu priversta.
Savo dukryte myliu, dievinu ja rupinuosi ir rupinsiuosi kol akys usimerks, nesiu savo kryziu iki pat mirties (na kol as pati galesiu save ir ja pasirupint) as sugebu du nest va 3 jau per sunku todel ir......

Ligonineja zmogus guli ir visi sako kad jam viskas ir visi tai mato kad pagalbos nebera tik palaiko gyvybe vaistai jis visas pamelynaves ir dvokia jau lavonu, artimieji tyli daktarai atlieka savo darba zmogus kankinasi. Man tai baisu tiesiog tyciojimasis is zmogaus, as sunui sakau tik nedaryk sito su manimi leisk man greiciau numirt, net pagalve isimk is po galvos.

Koks keistas tavo požiūris į gyvenimą. Man visai nesuprantamas... Koks niūrus yra tavo minčių pasaulis... Manęs gyvenimas, patikėk, nelepina, bet juk, kas mūsų nenužudo, tas mus sustiprina... Tai koks tavo tada yra gyvenimo tikslas, dėl ko tu atėjai į šį pasaulį? Tu linkusi į savižudybę ir visai nepagalvoji ką tuo metu jaustų tavo artimieji, nes jiems mama, aš tikiu, yra reikalinga bet kokia, ligota, neligota... Na, tau Dievas davė kitokį mažulį, bet kaip tada tokie postai: "Siela- nemirtinga"?, "Kuo daugiau iškenčia kūnas, tuo labiau patobulėja siela"? Mano nuomone, mes ateinam į šį pasaulį patobulinti savo sielą per išbandymus, kad ir kokia forma tai bebūtų... Turim priimti gyvenimą tokį koks jis yra, o ne mąstyt, va nedavė Dievas tobulo kūno, tai jau blogai. Siela kankinasi matydama kūno kančias ir apsivalo, kad kitame gyvenime būtų geriau... Na gal čia aš ir per giliai užkabinau, bet taip liūdnai žvelgt į pasaulį kaip tu, na irgi ne išeitis... Juk augini vaikus, jie gyvens po tavęs, koks bus jų supratimas apie pasaulį jei mama taip pesimistiškai į viską reaguoja...
Ir apie stiprybę: tu sakai, Dievas nešė vieną kryžių, tu tris, bet vėlgi: NEI VIENAM ŽMOGUI NEDUODAMA NEŠTI SUNKESNIO KRYŽIO NEI JIS GALI PAKELTI, ir tai yra tiesa... Tavo šeimos tragedija yra matoma pasauliui, o kiek tokių žmonių, kurie regis sveiki, gražūs, bet pereina kitokio pobūdžio kančias ir išbandymus, kurie irgi be galo sunkūs... Bet svarbiausia yra kabintis į gyvenimą, dažniau pakelt akis į žvaigždes, pamąstyt apie savo būtį ir išgerti kiekvieną gyvenimo tau duotą išbandymą, sunkumą... kaip gydytojo vaistus, kaip parašyta K.Džibrano, nes tai yra reikalinga, kad pasveiktum.

niekados gywenime nei uz kajkiu budu tikrai ne nepateisinciu tu motinu kurios taip pasielgtu neturi teises atimt is kudikelio gywybe nezinau koks bebutu bet juk vaikas ir dar tuo labiau tawo !!!!
ir nesvarbu ar daktaru kalte ar ne!

Hey, kur gi dingo VILTIS?? Juk ne be reikalo sako, kad ji miršta paskutinė. Iš savo pačios patirties sakau: kai vaikas auga įsčiose bei vėliau gimsta su reta ar pakankamai dažna, tačiau sunkia negalia (arba viskas kartu ir tenka nešti "n" kryžių) - pirmiausiai nepamirškime apie VILTĮ. Patikėkite, šiame pasaulyje yra tiek daug stebuklų. Ir jei vakar sergantis žmogus buvo nurašytas mirti, šiandien - jau atrasti vaistai, o rytoj - jis jau gyvena pakankamai pilnavertį gyvenimą arba net pilnai pasveiksta! Niekada nežinai kas tavęs laukia rytoj. Ir atvirkščiai, jei šiandien gimei sveiku ir tavimi džiagėsi visas pasaulis, kur garantija, kad rytoj tu busi toks pat sveikas ir nuo tavęs nenusigręš visuomenę? Šiame pasaulyje galime išgyventi tik kol turime VILTĮ...

sveikos,mano manymu geriau nužudyti kaip sakote kūdyki dar iki 12 sav. ir jis nekentės ir nepriekaištaus bei nesigriauš kad toks gimė,kad yra nelaimingas,kad neturi draugų,bei paskui negalės sukurti normalios šeimos,neturės normalaus darbo ir jis ne gyvens bet egzistuos. Mano manymu kad ir žiaurus nusikaltimas,bet tokiu atvėju būtinas,nes bus geriau abiems ir mamai ir žinoma dar negimusiam vaikučiui.

Ir vėl gi.... kas duos tą garantiją, kad mamai bus geriau po to, kai ji neleis savo mažyliui, koks jis bebūtų, ateiti į pasaulį? Be to, tai bus tik jos vienos kaltė ir atsakomybė, todėl kad Mama šiuo atvėju - paskutinė instancija priimant galutinį sprendimą... O jei jau vėliau, po kiek laiko, ji sužinos, kad išrasti vaistai, galintys pagydyti jos pačios miriop pasmerkto kūdikėlio ligą??? Bet jis jau negalės jų išbandyti ir gal būt pasveikti... nes jo jau senai nebebus....

taip tai žiaurus sprendimas bet mano manymu ką vaielis kentės bus nelaimingas geriau negimtų ir nesikankintų.Tai kad gal kažkada bus išrasti vaistai nuo vienos ar kitos ligos nemanau kad tai įvyks greitai,tai tokios ligos kaip įgimtas paralyžius yra sena kaip žemė tačiau vaistų nuo jos nėra,kaip įgimtas raumenų retėjimas taip pat žmonės kankinasi ir visą gyvenimą sėdi invalido vežymėlyje ir kažkam mano kad yra našta... nemanai kad tokiu astveju tai geriausias sprendimas visoms pusėms įskaitant ir negimusį kūdykį?

Aš ir vėl pasikartosiu: kokie susidievinę žmonės šiais laikais... Ar mums mirtingiesiems spręst, kentės tas vaikelis ar ne... Mokslo laimėjimai yra gerai, bet tik ne šioj srity: jei Dievas duoda tokį išbandymą, reikia jį išlaikyti. Siela yra nemirtinga ir jei ji pasirenka tokį būdą tobulėti ( neįgalumas ), žmogui, o ypač MAMAI (juk tai TAVO mažylis ) - nevalia priimti sprendimus už Dievą. O su tokiom mintim kaip tavo, tai manau, jei galėtum, tikrai rinktumeisi ne tik vaikučio lytį, bet ir akių, plaukų spalvą, sudėjimą, ar ne taip? Betgi prie ko tai prives žmoniją? Mes ir taip jau ant apokalipsės slenksčio...

Atsiprašau, bet nemanau. Tačiau gerbiu kiekvieno nuomonę. Pačiai teko susidūrti su panašia situacija, kai gimė mano vaikelis, kuris buvo nurašytas ir niekas nesitikėjo, kad gyvens, o jei ir gyvens - tai bus labai nelaimingas, kentės ir pan. Tačiau atėjo laikas, kai buvo išrasti vaistai, kurie jam labai labai padės... be to ir jaučiasi jis visai gerai, susigyveno su savo likimu ir yra laimingas, nors ir stipriai išsiskyria iš "pilnaverčių" visuomenės narių, kurių tėvams neteko spręsti klausimo ar gyventi jų kūdikiams ar ne... Tai tik mano asmeninė nuomonė, suformuota asmeninės patirties, tad nesupykit už tai, kad ji skyriasi nuo kitų nuomonių.

žinau per daug žmonių kurių vaikai gimė su trumomis patikėkit tai nėra malonu pačiam vaikui tik egzistuoti,o negyventi pilnaverti gyvenimą.Negi jam malonu išeiti į lauką ir kai iš jo vaikai tytčiojasi,nepriima į savo retą?Šiais laikais vaikai yra gana žiaurūs ir jie nežiuri įskaudins ką ar ne,nei vienas vaikas su tuom nesusitaikys ir nemanau kad bus patenkintas.O kas dėl to kad norėčiau pasirinkti koks vaikas turėtų gimti,tai visiškai klysti man buvo nesvarbi nei akių spalva,aplamai niekas svarbiausia kad būtų sveikas,ar ne toks kiekvienos mamos noras?

O kiek yra sveikų vaikų, bet jie nelaimingi. Mes tik žmonės, negalim žinoti kada kitas žmogus esti laimingas. ....Tai, ka visus nelaimingus ir nesveikus ant "šieno tiltų" varyti? Et, daug prirašyčiau, bet vaikis i "slapta" spintele įlindo , einu tvarkos daryti

yra visokiu mamu: vienos aukoja viska del vaiku, kitom yra svarbiau darbas ir isvaizda(nemaitinu, nes noriu grazios krutines), dar kitom svarbu patogus, grazus, "suplanuotas" gyvenimas su sveiku vaiku. bet visos jos SAVAIP myli savo kudikelius. va ta trecia "kategorija" greiciau ir pasius ta negimusi leliuka i dangu, nei "susigadins" sau gyvenima.
man tai yra ZIAURU.