Prognozė - vaikiukas gims neįgalus.

meskalbame apie tai kad yra šeimoje pagimimų ir daktarai duoda gana dideles garantijas kad gims vaikelis su vienokia ar kitokia trauma,o ne apie tai kad suserga nepagydoma liga ar įvyksta trauma niekur nedingsi teks susitaikyti ir gyventi toliau.Nesuprantu tų mamų egoizmo kurios tesugeba galvoti tik apie save ir nepagalvoja kas kartais bus geriau kūdykiui,ra jis bus laimingas,ar neverks vienas pasilikęs naktimis galvodamas apie tai koks jis nelaimingas kad jį užgauna kiti vaikai,kad jis nėra toks kaip kiti,aš nesuprantu kaip gali būti tokių nejautrių mamų ir galvoti tik vien tai kad būtinai reikia gimdyti kad ir koks bebus.Negi bus geriau kad pagimdys neigalų vaikelį,nesirūpins juo,pirmiausiai paliks tėtis,o paskui atiduos į internatą ar į vaikų namus tada jam tikrai bus geriau?!

Kokie 5 ar 10 procentu , valyma ( abrazija,obortacija 22 savaiciu nestumui priima gydytoju konsiliumas prie ryskiu apsigimimu ,galvos atrofacija ( nesisivystymas , paaiskino man zmogiskai kad galvute ir kai kurie organai netitiko zenkliai issivystymo lygio , galiausiai ten daug dar problemu ))
tai va ta siuntima as turejau ,ir gimdziau ir pagimdziau mergyte kuri yra sveika ( su vizualiai defektais plaukuciai juos paslepia , pas ja galvytes deformacija yra , jau dabar ne tokia zenkli ,aisku kojytes su problemom bet cia baikis , as zinau kad as ja myleciau visokia ) O kiek tokiu yra nurasoma kai mama dievo vaidmeni pasiema .Paprasciausiai pripazinkim kad kai kurios nori idealiu vaiku ,be islygu .

Neiškenčiau neįsiterpus-kiek mes čia bediskutuotume,gyvenime įvyksta taip,kaip turi įvykti.Tuoj duosiu pavyzdį:moteris pradėjo kraujuoti l.stipriai nėštumo pradžioje.Gydytojai atliko valymą(persileidimas).Daug verkė,kentėjo,o po kurio laiko jai pasakoma:jūs laukiatės,vaisius vienas,viskas tvarkoj.Kas čia dabar?Jei buvo dvyniai,tai antrojo neiškrapštė ir net nepakenkė Kiekvieno gyvenimą kažkas nulemia.Kartais tai priklauso ir nuo mūsų,bet nevisada As pati antrąjį kūdikėlį gimdžiau jau mirusį(38sav.)ir visiškai sveiką, ir labai laukiamą.Kas man gali ką paaiškinti...Mirties priežastis "NEŽINOMA'

Noriu tikėti, kad vaikas laimingas yra tada, kada laimingi šalia jo esantys žmonės. Kai jis yra mylimas, ne todėl, kad sveikas, gerai mokosi ar labai gražus.
Mylimi ir laimingi gali būti bet kokie vaikai. Nejau manai, kad tavo vaikas niekada neverks naktimis. O tu, ar būdama maža, visada jauteisi suprasta, laiminga? Kokia gali būti kalba apie mamų egoizmą, jei jos augina vaiką, kitokį nei visi ???? Kažkas čia nesiklijuoja "nužudysiu, nes manau, kad jis bus nelaimingas, verks naktimis" . Va, čia tai neegoizmas, rūpinimasis vaikelio gerove .

Labas vakaras. Ir aš prisidedu prie pamąstymų. Papasakosiu savo istoriją. Ilgai negalėjau pastoti, po to buvo du nesivystantys nėštumai (12 sav.). Trečią nėštumą visą pragulėjau ligoninėje, bet rezultatas - mažas stebukliukas, kaip sakau - rudeninis grožis. Per gimdymą vos neužduso, ištraukė vaakumu, nes dingo nuo nuolatinių vaistų sąrėmiai, o pjauti jau per vėlu, nes galvytė įsistačiusi. O gydytojai kalbasi: "Ką gelbstim - mamą ar kūdikį?". Ilgai gulėjo reanimacijoj klinikose, bet dabar viskas gerai. Galvojat, kad aš ne į temą rašau? Bet tikrai ne. Kai laukiausi mažosios, gydytojai primygtinai liepdavo važiuoti ir darytis apsigimimo tyrimus (dėl didelio kiekio duodamų vaistų ir atmetimo reakcijos). Bet aš buvau prieš ir net į kalbas nesileidau. Sakiau, koks vaikelis bus, tokį ir auginsim. Vyras sutiko su manim. Tačiau dabar mano nuomonė kitokia. Antro vaikelio lauktis bijau, nes ir gydytojai nėra visiška sėkme užtikrinti. Bet dabar tikrai daryčiau visus tyrimus ir kažin ar apsigimusį leliuką rįžčiausi gimdyti. Nemažai mamyčių, su kuriomis gulėjau ligoninėse turi vaikelius su įgimtais defektais ir protiniais apsigimimais, o reanimacijos skyriuje prisižiūrėjau tokių vaizdų, kokiu daugiau nenoriu niekada nei matyti, nei prisiminti! Džiaugiuosi turėdama sveiką dukrytę, o dėl antro... Pabaigai - jūsų teisė rinktis, bet ar tikrai geriau turėti nesveiką ir kankitis jam ir visiems jus supantiems?

o kada nors pagalvojote kaip jaučia motina kurios kūdikis dėl apsigimimų gimė negyvibingas ,ir apsigimimai buvo tokie,kad vaikelio net neparodė?Ir kas laimingas po to,kad nepaklausė medikų patarimų.

O kas laimingas jei nuzude sveika ? Ar jei sveika nnuzudom ir jo nerodo cia geriau ?Maziau sokio musu idealiam pasauleliui .
Kai mano didzioji gulejo inkubatoriuje ir jai ventiliavo 6 diena plaucius , sesele i mane su gailesciu paziurejo ir sako - mergaite kam tokia tau kancia toks ligotas vaikas , tu jauna pasigimdysi kita ...
Ir kai ja reanimuodavo ( buvo 3 reanimacijos kai kaukdavo visa aparatura , kai budavo lasinamos istisai gana stipriu vaistu injekcijos tiesiai i galvutes kraujagysles ) as tuos zodzius vis girdedavau , issikrapstem . Darem ir kasdiena masazus ir daugka darem , ir ne dienos nesigailejau kad isplesiau ja . Ji ir dabar nezmoniskai jautri ,vaikiskai naivi , as gyvenima stengiuos matyt jos akimis
O turejom labai liudnas diagnozes ir retinopatija ir vandenlige ir sirdies ligeles ( kurios niekur nedingo ) , krutines lastos ziauria deformacija ( nesiojom itvarus , lankem baseinus ,bet nuogute ji sokiruodavo su laiku praeina aisku niekur nedingsta bet nemanau kad ji yra maziau mylima nei kad butu sveika ir isnesiota ). Abi mano ligotos savaip , bet jos laimingos ir as tikiuosi bus laimingos .Ir kas idomiausia kad jos ligu nesureiksmina , mazoji kaip balerinute vaiksto ( nors o daryt nelabai turetu del savo sausgysliu ) bet vaiksto ,begioja duksta , viska ant pirrstu galiuku As mielai pasiguosciau apie laimes nelaimes , bet sprest kad sveikas yra laimingesnis o ligotas maziau laimingas deja nemanau kad imanoma . Jei tu esi ligotas ir nelaimingas tai nereiskia kad kitas irgi toks turi but .Gal geriau sumastykim ka mes galim padaryt pakeiciant situos poziurius , o ne nurasydami tokius vaikucius .
Nes laimes savoka visiems skirtinga , juk kristui laime buvo kancia . Tai kad susimastykim .

Jei as pati galeciau rinktis, ar man gimti neigaliai ar ne, as geriau negimciau, jei ta negalia tikrai butu didele...
Turejau grupioke, labai grazia ir protinga, kurios abi rankytes buvo tik iki alkuniu ir tik po kelis pirstus. Ji puikiai baige universiteta, mokejo rasyti, viska mokejo, turejo draugiu, vazinedavo viesu transportu, tai lyg ir buvo pritapusi prie aplinkos. Bet praejus keliems metams po mokslu baigimo - nusizude...
Zudosi ir sveiki zmones, nelaimingi buna ir sveiki zmones, invalidais tampa ir sveiki zmones, bet sveiki zmones vistiek turi daug didesni sansa buti laimingiems...
Taciau tai be abejo nereiskia, kad neigalus neturetu gyventi...Senatveje dauguma musu busim neigalus. Ir kaip taisykle, senukai nenori mirti...Galbut ir tie vaikuciai visgi nori gyventi. Niekas nezino...

manau kad kudikis laimingas. Suaugusieji daznai klysta ir jiems yra leista klyst ir paskum atlikt ispazinti....

Papildyta:



Po dukrytes neigalios as taip pat bijojau daugiau gimdyt ir negimdziau nors dar norejau labai labai dukrytes sveikos, o dabar daryciausi visus tyrimus kokius tik galima ir nesvarbu po tyrimu kokios pasekmes butu, nes tai geriau abiem pusem.

Noriu ir aš papasakoti savo istoriją. Mano vaikas gimė sveikas, man nereikėjo spręsti tos dilemos, apie kurią čia tiek diskutuota. Bet būdamas dvejųmetukų, sūnelis susirgo sepsiu, sunkiausia forma, su daugybine organų disfunkcija, koma ir tik 2-3% šansų išgyventi. Dėl ilgalaikių kraujotakos sutrikimų jam negrįžtamai nekrotizavo galūnės, ir mes tėvai, turėjome nuspręsti, ar bandyti išsaugoti mažiuko gyvybę, leidžiant daktarams atlikti rankyčių ir kojyčių amputacijas, ar neduoti sutikimo operacijoms ir taip pasmerkti jį myriop....
Oi kiek nuomonių tada išklausėme, ir didžioji dauguma sakė, kad geriau mūsų vaikučiui negyventi, nes vis tiek bus neįgalus, nelaimingas, nes tai gali išardyti mūsų šeimą, nes jis bus mums našta, nes mums teks aukoti savo gyvenimus ir t.t.
Dabar net gėda prisiminti, kad net man pačiai kažkurią akimirką buvo kilusi mintis, kad gal tikrai taip būtų geriau
Ačiū Dievui, nugalėjo motiniška MEILĖ ir troškimas išsaugoti GYVYBĘ - vienos didžiausių vertybių šiam pasaulyje, mano nuomone.
Dabar mano vaikas be rankų ir be kojų. Žiauriai skamba, ar ne? Žmonės jį pamatę būna šokiruoti, bet kai su juo susipažįsta, ilgiau pabendrauja, jo neįgalumo "nebepastebi". Mano vaikutis turi spinduliuojančią asmenybę, džiaugiasi gyvenimu kaip ir bet kuris vaikas, žodis "neįgalus" man atrodo toks netikęs... Sūnelis yra tiesiog KITOKS, betgi visi esam skirtingi.
Jis man nėra nei našta, nei kryžius, o tik didelis palaiminimas, nes dėka jo į pasaulį ėmiau žvelgti kitaip, daugelyje dalykų atradau daugiau ir kitokios prasmės, ir kad ir kaip paradoksliai nuskambėtų, dabar esu laimingesnė...

Tiesa, Gyvenimas, Dievas, Likimas, kaip pavadinsi nesvarbu, skyrė mano vaikeliui nelengvą "pašaukimą", jis niekada nebus eilinis, toks kaip visi, norom nenorom jis savo gyvenimu, buvimu "veiks" tuos, su kuriais jam teks susidurti gyvenimo kelyje. Didelė našta mažam vaikeliui... Man, mamai, norėtusi, kad jo gyvenimo kelias būtų lengvesnis. Bet ne viskas, kas lengva, būtinai yra gerai.
Žinau, kad ateityje bus visko, į pasaulį žvelgiu realiai, bet tuo pačiu žinau, kad Laimė yra vidinis darbas ir jos yra tiek, kiek pats sugebi įžvelgti.

Taigi, mamytės, viskas labai reliatyvu. Esame žmonės, taigi nesiimkim Dievo vaidmens, nespręskim, galima ar negalima ateiti kitam žmogui į pasaulį... Pasikartosiu, lengviausias kelias nevisada yra teisingiausias, geriausias.
Na kaip galima išbrokuoti negimusį vaikiuką? Ir kaip galima numatyti, kad jis bus laimingas ar nelaimingas? O mama, nusprendusi atsisakyti nesveiko kūdikio, ar tikrai bus laimingesnė? Nežinau?

Jei imtume brokuoti visus per storus, per liesus, ryžus, strazdanotus, flegmas, akiniuotus, atlėpausius, kreivakojus, šiaip žioplius ir vėplas ir visokius KITOKIUS NESTANDARTINIUS, kadangi iš jų bus juokiamasi, šaipomasi, jie nemokės atsikirsti ir bus labai nelaimingi, tai tada turbūt sukurtume TOBULĄ pasaulį ??? Bet aš tokiam "tobulam" nenorėčiau gyventi, nes reik pripažinti, pati esu netobula.

protingai kalbi,Zuza tebus tavo sunelio kuo idomesnis,turtingesnis,KITOKS gyvenimas

Esi pati super mama tik noriu paklaust kaip ar pati noretum gyvent jo gyvenima ir ar dziaugtumeisi kad gyveni> Atleisk uz mano smalsuma.