Prognozė - vaikiukas gims neįgalus.

Esi pati super mama tik noriu paklaust kaip ar pati noretum gyvent jo gyvenima ir ar dziaugtumeisi kad gyveni> Atleisk uz mano smalsuma.

Melodija, nesu supermama, o tik paprasta mama, mylinti savo vaiką ir pasiruošusi padaryti viską, kas mano galioje, kad jis gyventų pilnavertį gyvenimą, įgytų pasitikėjimą savimi, būtų maksimaliai savarankiškas, kiek tai leidžia šiuolaikinės technologijos ir t.t.
Klausi, ar norėčiau pati gyvent jo gyvenimą? Keistas klausimas  Turbūt retoriškai klausi. Atsakau, aišku, kad nenorėčiau netekti rankų ir kojų. Noriu būti sveika, graži, jauna, energinga moteris
Ar džiaugčiausi, kad gyvenu? Taip, nes gyvenimas yra vertybė.
O gal klausi, ar norėčiau susikeisti su vaikeliu vietomis? Tuomet atsakymas 100 proc. TAIP. Nedvejodama atiduočiau jam savo rankas ir kojas šią akimirką, bet čia esu bejėgė.

Esu tikra, kad dabar mano sūnelis yra laimingas - juk mažyliai nemoka veidmainiauti. Jį supa daug mylinčių žmonių, kurie žiūri į tai, ką jis GALIi, o ne tai, ko negali. Jis turi bendraamžių draugų, su kuriais šauniai leidžia laiką žaisdamas, su protezais gali nueiti ten, kur jam reikia, o su tuo, kas liko iš jo rankyčių, gali ir apsirengti, ir pavalgyti (nors tas sunkiau sekasi), ir knygą pavartyti ir dar daug daug ką... Jis yra po pasaulį keliavęs ir daug gražaus matęs, patyręs, nors jam tik 4. Aš pati būčiau norėjusi tokios vaikystės... 

Bet, kaip sakoma, maži vaikai, maži vargai. Dabar sūnelis daugiau juokiasi, nei liūdi, o kas bus vėliau, ypač paauglystėje, nežinau. Atsimenu, pati būdama paauglė nenorėjau gyventi, nes buvau labai spuoguota 
Melodija, tiesa, mano mažiui pasisekė, kad jis turi puikiai veikiančias smegenėles ir stiprų charakterį, nežinau, kaip kalbėčiau, jeigu jo negalia būtų psichinė... Taigi rašau grynai iš savo varpinės 

Tai va mamaytes netik zodziais ginkis savo vaikucius bet ir darbukais o pakolkas nesimato kad kovotomet del ju  ateities dazniau stebit svetimu tevu vaikus ir dedat ant svarstykliu ir reiskiat pretenzijas va sitas tai gramu stipresnis uz mano vaikeli tai jis turi gaut ir mazesnius pinigelius. Ir savo jausmus isakot jusu jausmai tikrai yra super, bet permaza to.

ZUZA, gal ir negražu to klausti, bet jei būdama nėščia žinotai, kad tavo vaikelis sirgs ir atsitiks tokia nelaimė, ar tikrai rįžtaisi gimdyti? Aš tikrai nesirinkčiau tokio kelio. Gal ir savanaudiškai skamba, bet man būtų per daug gailu  ir žiauru paleisti pasaulin  vargti vargelį....

Zuza, netycia perskaiciau tavo zinute ir buvau pasiruosusi rasyti ilga ir apmastymu pilna atsakyma... Bet apsigalvojau. Manau, jog tai butu buve simtus kartu girdeti zodziai.

Tutele, kodėl neparašei 

Labai sudėtinga tema jūs čia gvildenate. Iš šono žiūrint viskas yra daug paprasčiau. Kažin kaip elgtumėmės kiekviena iš mūsų: kai jauti gyvybę savyje,kai ji tave užvaldo,kai pamilsti tą mažą žmogutį. Nežinau ar sugebėčiau jam neleisti gimti. ir dar daktarai ne dievai, jie klysta.

Noriu ir aš papasakoti savo istoriją. Mano vaikas gimė sveikas, man nereikėjo spręsti tos dilemos, apie kurią čia tiek diskutuota. Bet būdamas dvejųmetukų,  sūnelis susirgo sepsiu, sunkiausia forma, su daugybine organų disfunkcija, koma  ir tik 2-3% šansų išgyventi.  Dėl ilgalaikių kraujotakos sutrikimų jam negrįžtamai nekrotizavo galūnės, ir mes tėvai, turėjome nuspręsti, ar bandyti išsaugoti mažiuko gyvybę, leidžiant daktarams atlikti rankyčių ir kojyčių amputacijas, ar neduoti sutikimo operacijoms ir taip pasmerkti jį myriop....
Oi kiek nuomonių tada išklausėme, ir didžioji dauguma sakė, kad geriau mūsų vaikučiui negyventi, nes vis tiek bus neįgalus, nelaimingas, nes tai gali išardyti mūsų šeimą, nes jis bus mums našta, nes mums teks aukoti savo gyvenimus ir t.t.
Dabar net gėda prisiminti, kad net man pačiai kažkurią akimirką buvo kilusi mintis, kad gal tikrai taip būtų geriau
Ačiū Dievui, nugalėjo motiniška MEILĖ ir troškimas išsaugoti GYVYBĘ - vienos didžiausių vertybių šiam pasaulyje, mano nuomone.
Dabar mano vaikas be rankų ir be kojų. Žiauriai skamba, ar ne? Žmonės jį pamatę būna šokiruoti, bet kai su juo susipažįsta, ilgiau pabendrauja, jo neįgalumo "nebepastebi".  Mano vaikutis turi spinduliuojančią asmenybę, džiaugiasi gyvenimu kaip ir bet kuris vaikas, žodis "neįgalus" man atrodo toks netikęs... Sūnelis yra tiesiog KITOKS, betgi visi esam skirtingi.
Jis man nėra nei našta, nei kryžius, o tik didelis palaiminimas, nes dėka jo į pasaulį ėmiau žvelgti kitaip, daugelyje dalykų atradau daugiau ir kitokios prasmės, ir kad ir kaip paradoksliai nuskambėtų, dabar esu laimingesnė...

Tiesa, Gyvenimas, Dievas, Likimas, kaip pavadinsi nesvarbu, skyrė mano vaikeliui nelengvą "pašaukimą", jis niekada nebus eilinis, toks kaip visi, norom nenorom jis savo gyvenimu, buvimu "veiks" tuos, su kuriais jam teks susidurti gyvenimo kelyje. Didelė našta mažam vaikeliui... Man, mamai, norėtusi, kad jo gyvenimo kelias būtų lengvesnis. Bet ne viskas, kas lengva, būtinai yra gerai.
Žinau, kad ateityje bus visko, į pasaulį žvelgiu realiai, bet tuo pačiu žinau, kad  Laimė yra vidinis darbas ir jos yra tiek, kiek pats sugebi įžvelgti.

Taigi, mamytės, viskas labai reliatyvu. Esame žmonės, taigi nesiimkim Dievo vaidmens, nespręskim, galima ar negalima ateiti kitam žmogui į pasaulį... Pasikartosiu, lengviausias kelias nevisada yra teisingiausias, geriausias.
Na kaip galima išbrokuoti negimusį vaikiuką? Ir kaip galima numatyti, kad jis bus laimingas ar nelaimingas? O mama, nusprendusi atsisakyti nesveiko kūdikio, ar tikrai bus laimingesnė? Nežinau?

Jei imtume brokuoti visus per storus, per liesus, ryžus, strazdanotus, flegmas, akiniuotus, atlėpausius, kreivakojus, šiaip žioplius ir vėplas ir visokius KITOKIUS NESTANDARTINIUS, kadangi iš jų bus juokiamasi, šaipomasi, jie nemokės atsikirsti ir bus labai nelaimingi, tai tada turbūt sukurtume TOBULĄ pasaulį ??? Bet aš tokiam "tobulam" nenorėčiau gyventi, nes reik pripažinti, pati esu netobula.