Prognozė - vaikiukas gims neįgalus.

Kodėl žmonės tokie žiaurūs? Kodėl žmogus, kuris papraščiausiai yra truputėlį kitoks nei visi, būna visų atstumtas ir... tampa pašaipų objektu? Kodėl reikia žmones žeminti remiantis jų, plika akimi regimais, trūkumais? Kodėl niekas nesišaipo iš tokių, kurių sielos sužalotos jų pagieža kitiems, iš tokių, kurių lūpos taria tokius, širdį daužančius žodžius? Kiekvienas pasakytas skaudus žodis verčia tave tuo tikėti... kuo daugiau išgirsti, tuo labiau tiki. Tokie žmonės, kurių žemas lygis, nė nesupranta kokią žalą daro tiems, iš kurių šaiposi. Kiekvieną dieną menkinamas tavo orumas, tavo pasitikėjimas savimi, vis labiau mažėjanti drąsa daro tave bejėgį ir visiškai valdomą patyčių. Žinoma į tai nereikia kreipti dėmesio, tačiau daug kas mano, jog tai labai lengva, nes patys to nepatiria. Atsikirtimas į patyčias būtų nusiritimas į jų lygį, todėl belieka tylėti ir kentėti...
Žmogui labai reikalingas išorinis grožis. Tie, kurie sako, jog išorė jiems nesvarbu, meluoja ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Norit geriau pažinti žmogų, reikia, kad jis patrauktų tavo dėmesį, o juk akis traukia išorė... .........

Melodija, tavo klausimas KODĖL dėl pašaipų, patyčių ir dėl jų poveikio neįgalaus žmogaus pasitkėjimui savimi yra laba skaudus. Man tas klausimas irgi visada neduoda ramybės. Bandau ieškoti atsakymų, ir jų yra visokių... Bet nuo ne lengviau.
Kodėl reikia šaipytis iš KITOKIO? Bandau sau įteigti, kad tai yra ne mano problema, o tų, kurie šaiposi, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad tos patyčios (konkrečiai iš mano vaiko) manęs neskaudina. Ir ne tik mane, aš gi didelė mergaitėm, galiu viską ištbrti.... Skaudžiausia, kad tai skaudina mano mažą vaikutį.
Niekada nepamiršiu vienos situacijos, kai mano vaikelis priėjo prie žaidžiančių vaikų ir bandė prisijungti prie jų žaidimo. Tai buvo vyresnės mergaitės. Jos pamatė, kad mano sūnelis neturi pirštukų ir... atsisakė su juo žaisti... Tiesiog atsitraukė nuo jo ir viena iš mergaičių tarė: "Neikim prie jo, nes dar apsikrėsim"...
Nepamiršiu savo mažiuko žvilgsnio: jo akutės buvo pilnos nuostabos ir nesuvokimo, kodėl jį atstūmė... Tai buvo, ko gero, pirmasis neigiamas išgyvenimas, patirtas dėl to, kad jis atrodo kitaip... Nors jo širdelė tenorėjo tik pažaisti kartu...
Prisiminusi šį įvykį, kiekvieną kartą verkiu... Skauda, kad vaikutis turi išgyventi tokį atstūmimą... Tų mergaičių mama irgi pasakė tik tiek: "Ateikit čia, neikit prie to vaiko..."
Visada maniau ir manysiu, kad mano vaiką neįgaliu daro tik visuomenė ir jos požiūris į neįgalius žmones: jeigu ne aplinkiniai ir jų reakcija į mano vaiko negalią, gyventi būtų kur kas paprasčiau...
Gal sveikų vaikų mamytės galėtų pakomenuoti, kodėl taip baisu, kad jų vaikas pažais su KITOKIU vaikeliu...
Papildyta:

Melodija, tavo klausimas KODĖL dėl pašaipų, patyčių ir dėl jų poveikio neįgalaus žmogaus pasitikėjimui savimi yra labai skaudus. Man tas klausimas irgi neduoda ramybės. Bandau ieškoti atsakymų, ir jų yra visokių... Bet nuo tuo ne lengviau.
Kodėl reikia šaipytis iš KITOKIO? Bandau sau įteigti, kad tai yra ne mano problema, o tų, kurie šaiposi, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad tos patyčios (konkrečiai iš mano vaiko) manęs neskaudina. Ir ne tik mane, aš gi didelė mergaitė, galiu viską ištverti.... Skaudžiausia, kad tai skaudina mano mažutį vaikutį.
Niekada nepamiršiu vienos situacijos, kai mano vaikelis priėjo prie žaidžiančių vaikų ir bandė prisijungti prie jų žaidimo. Tai buvo vyresnės mergaitės. Jos pamatė, kad mano sūnelis neturi pirštukų ir... atsisakė su juo žaisti... Tiesiog atsitraukė nuo jo ir viena iš mergaičių tarė: "Neikim prie jo, nes dar apsikrėsim"...
Nepamiršiu savo mažiuko žvilgsnio: jo akutės buvo pilnos nuostabos ir nesuvokimo, kodėl jį atstūmė... Tai buvo, ko gero, pirmasis neigiamas išgyvenimas, patirtas dėl to, kad jis atrodo KITAIP... Nors jo širdelė tenorėjo tik pažaisti kartu...
Prisiminusi šį įvykį, kiekvieną kartą verkiu... Skauda, kad vaikutis turi išgyventi tokį atstūmimą... Tų mergaičių mama pasakė tik tiek: "Ateikit čia, neikit artyn prie to vaiko..."
Visada maniau ir manysiu, kad mano vaiką neįgaliu daro tik visuomenė ir jos požiūris į mano vaiką: jeigu ne aplinkiniai ir jų reakcija į mano vaiko negalią, gyventi būtų kur kas paprasčiau...
Gal sveikų vaikų mamytės galėtų pakomentuoti, kodėl taip baisu, kad jų "sveikas" vaikas pažais su KITOKIU vaikeliu... Kokį blogį jos mato tame? Aš to nesuvokiu...

Zuza, net nežinau kaip galima tai pakomentuoti, niekada tokioje situacijoje nebuvau atsidūrusi. Manau, kad "sveikas" žmogus tiesiog nežino kaip elgtis su KITOKIAIS ir todėl viskas taip gaunasi.
Stiprybės Jums ir Jūsų vaikučiams

Sveikos mamytės
Nežinau, kaip sakyčiau, jeigu mano vaiko negalia būtų protine, tačiau zuza tavo atveju, galiu drasiai teigti, kad tavo mažius (bent jau turint tokią mamą kitaip būti negali! ) - užsigrūdins. Jis paaugs ir taip labai jau nebekreips dėmėsio, išmoks atsirinkti vaikus ir žmonės bendravimui, kurie su džiaugsmu "priims jį į žaidimą" (juk žinai, kad tokiu yra tikrai nemažai), o jeigu reikės ir atsikirti mokės. Ir nereikia galvoti, kad atsikirtimas į įžeidimus ir žeminimą - tai "nusileidimas iki jų lygio". Ne! Juk įžeisdami tą darantys tik to ir nori, kad mes, kartu su savo neįgaliais vaikučiais nuleistumem galvas. Be to, vaikas pats pasijus geriau, žinodamas, kad jis atsikirto. Dėl "žiūrėjimo"... Na ir kas, kad žiūri! Į trumpą sijoną ar žaliai nudažytus plaukus taip pat žiūri. Tavo vaiką zuza mylės už jo savitumą, guvumą, drąsą ir gerumą, su jo bus gera ir idomu bendrauti ir jis tikrai turės daug draugų. O dėl nepažistamų tikrai neverta sukti sau galvos. Sveikatėlės Jums ir išlikti tokiais pat mylinčiais tėvais. Jūsų meilė ir tik MEILĖ yra pagrindine varomoji jėga, kurį padės Jums sukurti pilnavertį (ir nei kiek nebijau to žodžio)gyvenimą.
Melodija, tikiu, kad Jūsų situacijoje yra šiek tiek kitaip. Kai vaikas tiesiog net negali atsikirsti ir kiti tai pajaučia, tai ir puola jį, nes patys gauna malonumą. Pažemindami silpnesnį ir neįgalų, pasijunta stipriais ir vos ne šio pasaulio valdovais. Bet net jei vaikas turi protinę negalią, tik tėvai ir ypač mama gali jam padėti pasijusti nors šiek tiek laimingesniu, juk jie visvien jaučia mamos nuotaiką ir ryžtą arba nuovargį gyventi. Jie jaučia, kad būdami neįgalūs ne tik kenčia patys, bet svarbiausiai savo artimiesiems suteikia kančią ir tai sunkina ir nuodija jų gyvenimus. Vaikai bus laimingi tik jei jaus, kad ir mes laimingi, kad jie nėra mūsų našta, bet džiaugsmas. Beje, pirmadienį, 20.00 val. LNK Grožio fabrike galme susipažinti - aš eilinį kartą įsitikinau, kad mano vaikas, kad ir turėdamas negalią, yra labai laimingas. O ko gi daugiau reikia???

Nu vat skaitau tas paskutines žinutes ir taip viskas pažystama ir taip skauda.... bet lazda turi du galus, mes tik nežinom kada jie gaus su tuo galu,o jie gaus.

O gaila, neigalieji nera niekada laimingi, ju sirdele visada verkia tai sakau mielos mamos is savo patirties. Visa gyvenima vaidinau pries mama, kad as dziaugiuosi gyvenimu ir esu laiminga tokia kokia esu......

Melodija, tik neįsižeisk.... Tavęs taip gerai nepažįstu, bet labai gerai pažįstu savo vaiką, o jis dar nemoka vaidinti laimingo Aplamai laimę sunku suvaidinti, net profesionalams... artimas vistiek pajųstų tą vaidybą. Štai ir dabar jis sėdi šalia ir komentuoja, kad nevaidina O jei vaidintų - tikrai pajusčiau Šiaip tai labai norėčiau su Tavimi susipažinti

Miela mamyte vaidyba isorine niekada neprilyksta vidinei ir vidine tik zino pats zmogutis. As irgi buvau laiminga kol neislindau i placia visuomene, tuomet ir prasidejo. Bet zmogus ismoksta kovot uz savo buvi, nors ir atsisakydamas kai ko..bet gyvena su sypsena veide isoris gi svarbu

Gaila labai man melodija, kad nelabai mūsų požiūris sutampa... Nors viduje visvien jaučiu Tau pagarbą ir didelę simpatiją Bet gal tai normalu? Juk kiekvienas žmogus turi savo patirtį, tad ir savo nuomonę...

Idomu isgirst tavo patirti, tik ne apie savo vaikuti,nes jis dar vaikas.

Suprantu ką nori pasakyti - kad aš neturiu patirties būti neįgaliu. Taip, tokios patirties neturiu. O kad jis dar tik vaikas, tai nieko nereiškia, nes, manau jau vaikystėje galima suformuoti tam tikrą jo poziciją savo neįgalumo atžvilgiu.

Ira dideles tiesos tavo siuose zodziuose, bet zmogaus sirdis yra sirdis niekas jos neuzgrudins ir nepakeis