Prognozė - vaikiukas gims neįgalus.

Oj mamos , kokia diskusija cia sukelete..
O juk kiekvienos cia pasirinkimas , kiekviena mastome kitaip ..

Is mano puses yra taip - planuojam leliuka pus antru metu ir neaisku ar kada nors is vis turesime , zinau tik viena , jei D atsius mums angeleli ji branginsime ir saugosime ..
Ir bus visai nesvarbu jis kitoks ar ne jis bus musu dziaugsmukas , musu stebuklelis...

Skaudi tema sakyčiau, visada galvodavau, kad neįgalaus negimdyčiau, ir kai gimė neįgali dukra, kaltinau visus..Dabar dukrai 6 metai, ir man tikrai gėda pagalvot, apie savo ankstesnes mintis. Graži, o svarbiausia protinga, labai geros širdies mergaitė, kitus užjaučia, aplink ją pilna draugų, ji šviesulys, nepaisant tam tikrų trūkumų, piešia kaip 10 m., jau matau jos talentą, ir galiu tik pasakyt, ačiū Dieve, kad man ją davei. Jos gimimas pakeitė viską, pasaulėžiūrą, nuostatas, meilę, laimės supratimą. Aišku negaliu sakyti , kad gyvenu kaip ant sparnų, ne, yra ateities baimė, kaip ji gyvenime gyvens be tėvų, koks jos bus likimas ir t.t. Finansiškai taip pat sunkiau. Vieni verkia geresnio žaislo, kiti geresnės kompensuojamos negalios įrangos...Man kaip mamai visada bus sunku, ir ne vieną ašarą išliejau, ir ne vieną dar išliesiu, bet rezultate- aš dėkinga, kad ją turiu.

Nežinau, manau viskas priklausytų nuo nustatytos negalios, jos sudėtingumo. Kartais vaikai gimsta tokioms kančioms, kad geriau tikrai būtų negimę. Čia aišku ne apie Dauno sindromą ir panašias negalias kalbu. Būna tikrai baisiau, tuomet turbūt nesiryžčiau gimdyti...

O aš manau, kad visi turintys psihinią negalią ir nesugiabantys save apsiginti kenčia labai smarkiai nuo piktų, kvailių žmonių. O kurie apsigina patys žodžiais - jie niekada nesugiabės apginti savo sužeistos širdies.

auksiniai zodziai.
manau jei visuomene butu tolerantiskesne "kitokiems" tokiu diskusiju net nebutu. betkuriuo atveju neigalus vaikas isbandymas tevams labai didelis. ir skausmas sirdy beprotiskas.

o as manau kad tai priklauso tik nuo mastymo, nesakau kad lengva, bet... Buna ir su sveikais vaikais taip sunku, kad...

bet man atrodo nedaug tokiu atveju kai pasako is anksto jog vaikui kazkas negerai. dazniausiai tik gimus pamatoma kad kazkas ne taip

cia jau gal statistika reik ziuret... o kiek buna kad pasako jog negerai, o gimsta sveikas vaikas?

kai gime mano vaikas (aakivaizdzios sveikatos problemos), buvo klaiku. po gimdymo kanciu vietoj palengvejimo uzgriuvo, tiksliau paciai tenko krist i bedugne-skausmas, sokas, neviltis,baime, nerimas net geda.... tu supranti, kad prarandi viltis, svajones, susietas su vaiku, asmenines, netenki saves, ir nebeturi kitokio pasirinkimo. as jauciausi visiskuose spastuose. vaikelis visiskai priklauso nuo manes (tiketin, visam likusiam gyvenimui), tad as nebepriklausau sau -as dalis jo, as jo islikimo salyga. ir tas skausmas nerimas atrodo neturi nei krasto nei pabaigos, nes gimimas juk yra pradzia, o pabaiga galetu reiksti tik pati blogiausia... Taip iseina, kad pabaigos tu labiausiai nenori, tad turi susitaikyti ir ismokt gyvent su pastoviu skausmu...
Nezinau... tas sokas toks skausmingas, kad galvoju, jog butu lengviau jei suzinotum is anksto ir nusiteiktum, susitaikytum, pasiruostum....

tokiems medikams pati būčiau galvas nurovusi

Ir tą speiguotą šaltą dieną gimė mano saulytė... Atmerkė mažytes akytes ir pažiūrėjo į mane - įdėmiai, suraukta kaktyte... o ausyse tebeskambėjo: - Labai apgailestaujame.... ir pojutis kaip subanguoja skaumo jūra, kaip šaltos ir čaižios jos bangų keteros prisiliečia prie sielos, nuvilnyja kūnu... "Ar kada nors girdėjote, kaip prasiveržia tramdomas skausmas? Pašėlusiu staugimu ir vėl tyliu rypavimu. Jis ataidi tarsi iš žemės gelmių." (Mira Rothenberg "Vaikai smaragdo akimis")... Bet tokia buvo tik pradžia... Viskas kas sekė po to buvo be galo gilu ir gera... Nesakau, kad viskas buvo ir yra idealu... tačiau kurdama šeimą, pastodama ir sukurdama naują gyvybę aš tiesa pasakius ir neplanavau idilijos... Planavau eilinę šeimą - ją ir turiu...

Palengvėjo iš karto grįžus namo iš smalsių žvilgsnių, atodusių ir apgailestavimo persmelktos ligoninės aplinkos... Pravėrus namų duris padvelkė šiluma ir ramybe. Už artimiausių durų - mano vaikučio laukė jo lovelė, kampe ramiai sėdėjo meškinas, o nuo palangės sklido vos juntamas kruopščiai vyro palietu gėliu kvapas... Namai nuramino tą audringą skausmo jūrą sieloje... aš vėl pastebėjau įdėmų žvilgsnį pro vokelio kraštą, šį kartą toms akytėms atsakiau šypsena... Taip prasidėjo nauja diena, naujas etapas - dabar jau susipažinimo, susidraugavimo su tuo ką skyrė likimas... ir tai nebuvo sunku - nes glėbyje turėjau puikų mokytoją...

Per tą trumpą laiką kai aš tapau mama išmokau tiek daug nuostabių dalykų - kaip galėčiau pykti ar nekęsti likimo, kad jis man leido juos patirti?! Aš jau žinau ką reiškia begalinis nerimas, kai net pirštų galiukuose jauti įtampą, žinau ką reiškia nemiegoti naktimis stebint kaip palengva kilojasi maža krutinė, žinau kas tai yra kantrybė - kai šimtus dalykų turi kantriai ir ramiai pakartoti po 1000 kartų Įgijau daug kineziterapijos, masažo, logopedo, ergoterapijos įgudžių (galbūt jie nėra profesionalūs - bet neretu atveju daug griežtesni nei specialistų ) tai tie dalykai - kurie turėtu gąsdinti, bet taip nėra... Tai tampa kasdienybe, rutina ta pilkuma, kurią nušviečia mano vaikučio šypsena, jo apkabinimai, jo krykštavimas, jo pokštai ir išdaigos, maivymasis prie veidrodžio, tilus kikenimas rytais po kaldra, trupiniai visuose kambariuose, kumštuky suglamžytos žibuoklės mamyčių dienos proga (tėvelio skintos - bet mano žiogo įteiktos)... Taip - kai turi neįgalų vaiką, labai daug visko būna kitaip, lėčiau, galbūt mažiau kokybiškai... bet visada su šypsena, atlaidumu, didžiavimusi... Aš tapau geresniu žmogumi - mažiau arogantišku, mažiau egoistišku, užjaučiančiu, suprantančiu, palaikančiu, kantriu... išmokau mylėti ne dėl kažko, o tiesiog mylėti... Matyti aplink save ne bet ką, bet pozityvius dalykus.. Taip - galbut taip yra dėl to, kad tai mus "paguodžia", atneša viltį... Bet argi tai blogai? Aš nemanau. Seniai, seniai 99 proc. savo laiko aš masčiau apie karjerą, sėkmę, šimtus darbų kuriuos darau ir dar darysiu... Ir vienu metu jau buvau bepradedanti galvoti, kad tai tikrai yra mano pašaukimas - bet tas tikėjimas baigėsi tada, kai tik pradėjęs vaikščioti mano kūdikis man padovanojo puokštelę saujoje apglamžytu žibuoklių... Kai supratau, kad vaiko šypsena yra kaip tatuiruotė mano širdyje - nepakeičiamas meno kūrinys!!!

Aš labai myliu savo kitokį vaiką, žinau ką reiškia auginti kitokį vaiką... Ir vistiek blaivus protas, atsakomybė prieš savo vaikutį - mane priverstų labai labai susimąstyti ar gimdyti kitą ypatingą vaiką... Išdrysiu būti pasmerkta - tačiau tokia žinia, priverstu mane sustoti ir gerai pagalvoti... Netgi nepaisant to, kiek begalinės ir tikros laimės ir džiaugsmo į mūsų namus atnešė mano saulytė - aš nė nenumanau kokį sprendimą priimčiau priėjusi tokią gyvenimo sankryžą... Todėl galiu tik viltis, kad likimas man taip ir neleis to suprasti.

kai gime mano vaikas - buvau pati laimingiausia - gime sveika mergyte... Po beveik metu jau itariau kad kazkas biski ne taip... 2,5 - VRC isvada - Autizmas - kaip gryzau namo - negaliu pasakyt (viena pati uz vairo su dukra) - per asaras nemaciau nei kelio, smegenys neprieme jokios info - as nebeturiu sveiko vaiko, mano vaikas neigalus, mano vaikas be ateities, as nebeturiu savo gyvenimo, as nebeturiu NIEKO Nepamenu dar kokiu 2 savaiciu po to - nei ka as dariau, nei kaip, nei su kuo... Paskui drauge uzrode, patare, rekomendavo - gi nieko neprarasi - nueik pas nzn ka (sarlatane, burtininke, ekstraseanse, gydytoja ar kas ten). Nuejau, nezinau ko - netikiu tokiais dalykais, biljau lyst i vaiko bioenergetinius laukus - bet nu paziurejo ta mano vaika, toliau teses mano bliovimas jai ant peties, klausimas kas bus, kaip bus, kokia jos ateitis. Gavau atsakyma - koks skirtumas ta ateitis? kam ji rupi? cia ne tavo klaida, ne tave baudzia - ji tiesiog yra tokia, kokia yra - o tavo misija padaryt ja kiek imanoma laiminga - tai tas pats ar sunkiuka, ar arkliuka, ar vora ar toki vaika - jis priklausomas nuo taves - bet nera tu pati. Cia jo gyvenimas, o cia tavo - ir abi turit gyvent savus gyvenimus, man teko misija jai padeti, jai teko misija mane kazko ismokyti. Nzn - nueme gailesti, nueme kalte, pabaigoje pareiske - jei noresi pagalbos - telefona turi, adresa zinai. Gryzdama dar uzsukus pas ta drauge (gi lauke naujienu, ar "pataisys" mano vaika) - nubliovem abi posma, isgerem arbata - psio - lioviaus uzsiiminet savigrauza... Realiai, jei dabar kas pasiulytu - gryzt i tuos laikus ir va uz ka nors - kad to nebutu ivyke - tikrai NESUTIKCAU Dukra pakeite mano gyvenima, pakeite mane pacia, pakeite mano suvokima i daugeli gyvenimo dalyku. Mano gyvenimas is esmes pasikeite (pradedant issilavinimu, darbo kryptim, poziuriu) As dabar tikrai LAIMINGA Dukra manau irgi