QUOTE(cute @ 2009 12 27, 12:41)
...kita vertus, pagavau save svarstant : Jei žinočiau, kad Švelnioji tarkim išties yra autistė, ko gero pasistengčiau tik per A.Ž. ją "mokyti" daugumai suvokiamų ir priimtinų socialinio bendravimo taisyklių
Negaliu žinot, ar mano saugusi vaikas autistė taip nesielgs viešoj erdvėj dėl kitiems nesuprantamų saviraiškos poreikių.
cute, neturiu nustatytos autizmo diagnozes.

Ir jokiu ligu ar diagnoziu man niekas niekada nustates nebuvo.
3 metu mokejau zaisti kortom ir nerti vaseliu, kalbejau 2 kalbom. Taip pat su manim (to paties amziaus) labai noriai susidraugavo dvi 6 metu mergates kieme (atvaziuojancias visai vasarai pas savo seneles), su jais draugavau gal 10 metu. Mano amziau vaiku mano name buvo tik 2 berniukai-dvinukai; su vienu is jus irgi buvom geri draugai kelis metus, tik jam atsitiko nelaimingas atsitikimas, jis mire. Darzelyje per spektaklius buvau vedeja arba eijau pirma. Mokykloje nuolat ikisdavo i visokius pionieriu, veliau i komjaunimo komisijas. Studento laikais kazkaip issisukau nuo "pirmininkaujanciu" vaidmenu. Bet veliau, gyvenime teko spresti/atstovauti visokius bendruomeniu/kolektyvu interesus, spresti problemas.
Siuo metu turiu apie 10 draugiu, kuriom galiu pasitiket ir kurios mane gali pagelbeti vienu, ar kitu klausimu, aisku kiekviena ju turi ir savo rupesciu. Autizmo srityje jie patirties neturi, kas yra autizmas nezino.
Bet as nesiekiu (ir anksciau nesiekdavau) tokio statuso nei siame forume, nei aplamai visuomeneje. Tiesiog taip kartais gaudavosi, nes emiausi gal kiek daugiau iniciatyvos, o paskui jau negalejau apvilti manim tikinciu zmoniu. Na tokia jau as esu is prigimties. Ir jei jau jums atrodo, kad esu autiste

, tai lai taip ir buna del sventos ramybes, nes mane dar autiste niekas (apart sio forumo) nevadino.
O toliau pacituosiu jusu pacios posta, kuriam pritariu:
QUOTE(cute @ 2009 05 05, 21:49)
Iš esmės nėra jokios tragedijos būti autistu. Tragedija, kad NT (o ypač Lietovoje) negali pakęsti kitokių.
Papildyta:
QUOTE(toratora @ 2009 12 27, 13:24)
Mano vaikas irgi buvo begiojantis ,begiojo gal iki 16 metu.Galiu tik parasyt ka jis man sake " kada as matau kad negaliu susitvarkyt su situacija ir pikciu as begu kad viska uzbaigt " - pati nelabai supratau ka jis turejo omeni..bet gal kazkaip jums gales padet .
O as dabar supratau, ka norejo pasakyt jusu sunus. Mano buves MB panasiai elgesi

pirmus gal 2 metus. Nors jis ir nebuvo autistas, tad begdavo uzsidaryt i WC arba siaip i lauka pasivaikscioti. Kiek paaiskejo veliau, taip jis elgesi ir vaikysteje savo seimoje, su savo mama.

Visumoje galiu tik pridurti, kad to MB seimoje buvo dideles problemos santykiuose tarp tevo ir mamos: jie nuolat baresi, veliau tevas muse mama. Si elgesio modeli buves MB perkele ir i musu dvieju santykius. Kaip patys suprantat, po kiek laiko (o jau as labai kantri) as su juo issiskyriau, nes supratau, kad jo nepakeisi...
Del to MB begimo tai galeciau pasakyti taip: jo nesutarimu ir konfliktu sprendimo budas buvo ne iseities paieska, o begimas nuo problemos. O gal but jis tiesiog nemokejo bendraujant spresti problemas, nes seimoje to nemate.
Tiesa sakant po tu 2 metu as vis del to isreikalavau, kad MB sprestu problemas pokalbio metu, o ne uzsidarinetu WC. Tai si problema issisprende, bet liko kitos...
O del autistu tai nezinau, gal cia dar ir kitokie "mechanizmai" isijungia...